Tarptautinis folkloro festivalis BALTICA

smagu, kad Vilniaus gatvėse vėl skamba dainos ir grįždama iš darbo galiu įsimaišyti į svečių šurmulį. Tikrai džiaugiuosi, kad dirbu miesto centre










o Bjork taip ir liks afišose, kurios net 2 mėnesius puošia miestą, nors tiek

dangoraižių manija

Maskva ir Dubajus planuoja besisukančius dangoraižius

Tai jau aktualu ir Lietuvai, tik pas mus dar vis išlenda skurdo apraiškos, kaip antai, pradėjus statyti pastatą su romantiniu pavadinimu ARFA,

tapo

nors man jis daugiau primena SRAIGĘ, įpusėjus statybai apgyvendino žmones ir į vidurį įstatė neplanuotą pastatą, dabar viskas atrodo labai gremėzdiškai, o atrodė, kad bus romantiškas pastatas su polėkiu, bet gal aš ko ir nesuprantu ir ta ARFA dar suskambės...

Vilnius po trumpiausios nakties

Tik 5-tą ryto varpinės laikrodis spindi nuo saulės, man vis nepavyksta nufotografuoti to spindesio...


Įpratau keltis anksti ir dabar galiu gėrėtis nematytais vaizdais, kartais grįždama po naktinės pamainos dar pasivaikštau, nes būna labai įdomu stebėti kitaip apšviestus pastatus.

ir aš ten buvau

šitas vyras pravažiavo pro šalį...

Aš nuėjau tiesiai po darbo. Iš pradžių pagalvojau, kad tai labai gerai, bet vėliau supratau, kad išbūti iki galo neužteks jėgų ir, kaip parodė įvykiai, praleidau įdomiausiąją dalį...

Tai dabar apie viską nuo pradžių. Ne visur aš einu, nors daugelyje Vilniuje rengiamų švenčių norėčiau pabuvoti, bet dabar nusprendžiau, kad tiesiog privalau ten nueiti. Visgi, jubiliejus - 20 metų Sąjūdžiui. Tikėjausi sutikti daug žmonių iš praeities ir sutikau. Aplinkui vaikščiojo nepasiekiami anų laikų lyderiai, dabar tiesiog ministrai, ar kitokie veikėjai.







Po trumpų, vis dar ugningų kalbų visi buvo pakviesti pasimelsti už Lietuvą ir dauguma nuėjo, nuėjau ir aš. Labai seniai jau bebuvau buvusi Katedroje...


Vėliau buvo koncertas, bet visų fotografų dėmesį traukė šita mergaitė. Jos tėvai stovėjo su vėliavėliamis, ji yra mūsų viltis. Arba, viskas priklauso ir nuo mūsų. Sausio 13 mūsų šeimos atžala, kuriai tada buvo 3 metai irgi stovėjo su tėvais kartu, o dabar tiesiog nebežinau jos patriotiškumo laipsnio, gyvename ne viename mieste.


Trispalvių laikytojai buvo apimti būsimo komcerto nuojautos ir visai nesiklausė "senių" kalbų, juos valdė hormoninės audros.


O jaunieji socialdemokratai atėjo stipriai pasiruošę ir sulaukė nemažo dėmesio

Tačiau žmonės į aikštę nesusirinko, jie susirinko vėliau, kai pradėjo groti muzika. Koncertas buvo pakankamai nesėkmingas, arba akivaizdžiai buvo parodyta, kad "perdainuotos" laisvės šauklių dainos niekur nebešaukia. Visi matę kalbėjo, kad geriausia buvo antroji koncerto dalis, kur "gyvai" dainavo roko atstovai. Labai gailiuosi, kad nebeužteko jėgų paklausyti Mamontovo ir "Anties" dainų. Galėjau dar pamatyti visą tai namie, bet parėjusi iš karto užmigau...

"EP pirmininkas pažymėjo, kad Sąjūdžio įkūrimas žymėjo ne tik Lietuvos nepriklausomybės, bet ir Sovietų Sąjungos griūties pradžią, o tai galiausiai leido „senajai“ ir „naujajai“ Europai susivienyti."

Gyvenimo punktyras

arba vaizdai pro autobuso langą.

Žinau, kad yra įvairios kompensacinės pabėgimo vietos, kaip maistas, alkoholis, gal seksas, visų nežinau, bet man pritiko miegas. Priebėga sapnuose.
Kursuoju - darbas, autobusas, jame jau pradedu snausti, valgis ir miegas. Visas džiaugsmas - vaizdai pro autobuso langą.


Važiuoju labai anksti ir tik dabar galiu pasidžiaugti rytine saule. Pakeliui į namus dažnai užmiegu irgi. Aptikau net vieną ankščiau nepatirtą dalyką. Staigą užmiegu ir atrodo tokiu giliu miegu, o krestelėjus autobusui pamatau, kad pavažiavome tik kokį metrą. Labai migdo popietiniai kamščiai.



Autobuse vis girdisi mano telefoninės kameros čektelėjimai, bet aš nekreipiu dėmesio į aplinkinių reakcijas - vis fotografuoju ir čiaksiu...

citatos į temą

Būti laimingais reikia mokytis

"Buvo Atgimimas, žmonės matė viltį, o paskui vėl nusivylė. Kai vis nusivili, tampa vis sunkiau ko nors tikėtis. Štai ir rinkimais vis labiau žmonės nusivilia, apskritai pradeda nebetikėti partijomis ir politikais."

Valdžios gobšumas vėl verčia emigruoti

"Šalį krečia ekonominė krizė, o aukšti pareigūnai pasyvūs ir abejingi."

Gavau pasiūlymą išvažiuoti ir aš. Dar niekur neišvažiavau ir nežinau ar važiuosiu, bet jau iš anksto suskaudo širdį. Ką prarastų Lietuva, jeigu aš išvažiuočiau? Nieko. Nu, gal prarastų patriotą idealistą. Viską prarasčiau aš. Kalbinę aplinką, greitai randamus artimus žmones, gal net tam tikrą pagrindą po kojom. "Bet juk laikinai, ne visam laikui..." - gundo žaltys :), na tol, kol pagausi migracijos virusą, tada tiesiog nebegalėsi Lietuvoje toliau gyventi, nes nebe pritapsi, ir visur kitur liksi svetimas.

Ir dar, galvoju, o kam palikčiau butą? Pirma mintis buvo - vienam užsieniečiui, kuris bando kurtis Lietuvoje, aš gerai jį pažįstu ir jam patinka mano butas...

artėja Lietuvos laisvės XX - tis

"Lietuva - kaip Islandija Gruzijai" - R.Miliūtė


Kodėl neįstengiame džiaugtis Lietuvos laimėjimais?

"...
Džiaugsmas ir pasitenkinimas kaip dalyvavimo visame, kas darosi mūsų Lietuvoje ir pasaulio lietuvijoje, vaisius – štai tokią paprastą gyvenimo tiesą bandyčiau išrėkti, žengiant artyn Lietuvos laisvės dvidešimtmečio slenksčio. Linkiu, kad bent švenčių metu niekas mums netrukdytų pakelti pusiau pilną taurę šampano už visų mūsų tėvynę!"

E.Aleksandravičius, iš paskaitos, skaitytos 2008 03 11 JAV, Čikagoje, Lemonte) „Akiračiai“










Tarpukario Lietuva
gyvavo 20 metų...

iki 20 metų liko 2 metai...

Šiaulietis gelbėja pasaulį?

Darbe dažnai dirbu su ausinėmis, per kurias klausausi "Žinių radijo" ir kitų stočių. Ir štai praeitą savaitę girdžiu informaciją, kad Šiaulių universiteto fizikas pademonstravo studentams retą vandenilio galimybių bandymą. Ir dabar tai gali būti naujos eros pradžia, kaip pristatė vedėjas, tai gali būti, kaip mažos Ignalinos, kurios gamins energiją kiekvienam namui atskirai, nes jos yra mažos. Plazminei reakcijai pradėti reikia tam tikros rūšies metalų ir elektros energijos, o paskui, ilgainiui nebereikia ir elektros, nes reakcija maitina pati save. Taip aš supratau informaciją iš klausos ir vakare pradėjau ieškoti informacijos internete. Apie tai rašė DELFI ir demonstravo Šiaulių apskrities televizijos įrašą. Kažkaip maniau, kad tai pagrindinė dienos naujiena, mes išgelbėti nuo priklausomybės ir kaimynų energetinės malonės, štai kur išsigelbėjimas. Straipsnį radau sunkiai...

Prie pasaulio energetikos perversmo gali prisidėti ir šiaulietis

Man ne gaila,
galite džiaugtis kartu su manim :),
tegyvuoja Šiauliai!

Pergalės dienos atgarsiai

Kai tą rytą važiavau į darbą, tai mačiau grupę vyrų su spec. drabužiais prie "Žaliojo tilto" skulptūrų, jie kažką valė. Tada nieko blogo ir nepagalvojau, o dieną pasklido žinia, kad skulptūros buvo apipiltos raudonais dažais. Mano darbo vietoje visi šventė pergalės dieną, sveikino vieni kitus. Įbėgęs vairuotojas visus išbučiavo, manę irgi... Mano jausmai buvo sumišę. Vyresnės moterys net norėjo eiti į kažkokį ten organizuojamą paradą Vilniaus gatvėmis. Gal ir praėjo kokia grupė veteranų, tada pagalvojau aš, o pasirodo buvo daug, pagal "Vilniaus diena"Nr.104 2008m. gegužės 10 d., šeštadienis.

Viena jauna mergina išgirdusi apie tepliones įbėgusi, isteriškai paklausė, tai ką, jeigu taip, tai vadinasi Lietuva yra pralaimėjusiųjų pusėje. Manau, kad tekstas buvo skirtas kelioms čia dirbančioms lietuvėms. Bet, dvi iš jų nešioja rusišką ar lenkišką pavardę, taigi, likau viena. Viena Vilniaus centre pralaimėjusi. Tylėjau ir galvojau, nes buvo daug darbo. Paskui sugalvojau, kad Lietuva su nieku nekovojo ir niekam karo neskelbė, kova prasidėjo tik po Pergalės dienos, kai visi suprato, kad esame okupuoti, bet dar nesuprato, kad taip ilgam. Todėl gražiausi Lietuvos vyrai išėjo į miškus ir ten sudėjo galvas, gal dėl to dabar lietuvaitės taip noriai teka už užsieniečių?

O karą mes laimėjome, net jo nepaskelbę, nes atsiėmėme anksčiau prarastas Vilniaus krašto ir Klaipėdos teritorijas, ne visas, bet vis gi. Po ilgo laiko, bet galutinai pagaliau laimėjome ir tapome laisvi. Mūsų pergalės diena yra Kovo 11.

Gegužės 1-oji

Dalyvavau daugelyje demonstracijų ta proga, tame tarpe ir Vilniuje. Tada ta data turėjo daugiau rusišką prasmę, nes buvo daug raudonų vėliavų ir politinių Sąjungos lyderių portretai. Dar būdavo popieriniai gėlių žiedai. Nieko bendro su tikrąja dienos prasme tai neturėjo. Dabar, kai bandoma atgaivinti tikrąją dienos esmę ir gal net dirbtinai suaktyvinti "darbo liaudį", nieko nebesigauna, ar gal - dar nesigauna, dar reikia laiko. Dabar, kaip tik esu "darbo liaudies" gretose.

Darbo kalendorius švenčių dėka padovanojo mums daug laisvadienių. Ir štai, mano bendradarbės siunčia atstovą pas viršininką, kad šis leistų mums dirbti vieną dieną per šventes. Vietoje demonstracijų ir poilsio namuose mes prašomės papildomo darbo. Kodėl? Yra dvi priežastys, tai labai didelis darbo krūvis, kuris prisikaupia per laisvadienius, kuo daugiau dienų, tuo daugiau darbo, todėl visi laisvadieniai apkarsta, ir, žinoma, papildomi pinigai. Kur gi mūsų sąmoningumas, turiu omenyje, eitynes ir reikalavimus. Ir reikalauti būtų ko - tai geresniu darbo sąlygų, tiesiog, paprasčiausio vėdinimo, bet tikros profsąjungos dar tik kuriasi, palauksime. O dabar -

Su šventėmis visus, kurie jaučiasi darbininkais!

privertė susimąstyti

Pasižiūrėjau filmuką apie Vangą. Ji sako, kad visi turi savo likimą, tik gali pasirinkti, kokiu keliu į jį nueis...

Jau kuris laikas pastebiu, kad mano patiriami gyvenimo įvykiai atkartoja ankstesnius mano lūkesčius ar svajones, bet tokias tolimas tolimas. Pvz. vaikystėje labai norėjau dirbti prie konvejerio, mokykloje net turėjau praktiką televizorių gamykloje, man taip buvo gražu ta technika ant konvejerio ir kanifolijos smilkalai. Bet darbas prie konvejerio taip ir liko "rožine svajone". Manot, kad juokauju, ne. Tiesiog yra tokių žmonių kuriems reikalingas švilpukas darbe. Dabar, kai mano darbinė veikla jau eina į pabaigą, aš vis galvojų, ar tikrai aš pasirinkau trumpiausią kelią į savo gyvenimo tikslą, ar vaikščiojau kilpomis po dykumą? Visą gyvenimą dirbau darbus su neribota darbo diena. Visi aplinkui pavydėdavo, o man norėjosi "rėmelių" ir pagaliau aš juos turiu ir man tai patinka. Galiu padėti dar vieną kryželį...

Pas Vangą atėjo aktorė Demidova pasimokyti, kaip vaidinti aiškiaregę, o Vanga jai ir sako, kad ne tą profesiją ji pasirinko... Taigi, net būdamas sėkmingas tu gali būti ne savo vietoje.

nauji traukos centrai mieste

Žemėlapis ant namo sienos
rodo
Lietuvos kelionę





Naujus laiptus prie G9
jau pamėgo jaunimas,
gražu






Pagaliau
išniro paminklo formos,
laukėme metus...

bandau rašyti HAIKU

Kas yra HAIKU?
"Haiku - tai trumpiausia japonų poezijos forma, trijų eilučių, septyniolikos skiemenų visiškai išbaigtas eilėraštis. Taip haiku apibūdina dauguma literatūros šaltinių. Tačiau joks žinynas neaiškina, kad dabar haiku jau tapo tarptautine poezijos forma, tiesa, kilusia iš Japonijos, bet nesilaikančia minėtų tradicinių skiemenų taisyklės. Tokia griežta poetinė forma, ko gero, atbaidė ne vieną poetą ir išvaikė įkvėpimą beskaičiuojant skiemenis."

Pabandykime ;), pavyzdys -

Kavos puodely
Pakilo ryto saulė
Skubu į darbą

- Arūnas Šileris.

Žaliojo tilto skulptūros
nepavargsta stebėtis
krantais
- manoAirija.

Per vargą sutilpau į 17-ką skiemenų.

būk ambasadorium!

Kaip tapti Vilniaus ambasadoriumi?

1. Užpildyti anketą interneto puslapyje ir laukti patvirtinimo elektroniniu paštu.
2. Gauti ambasadoriaus informacinį paketą paštu, gyvenantiems Vilniuje - užsukti jo atsiimti į Vilniaus turizmo informacijos centrą (Konstitucijos pr. 3, Vilnius).
3. Savo draugus, kolegas, partnerius užsienyje kviesti į Vilnių, siųsti jiems atvirlaiškius, gaunamus kartu su informaciniu paketu.
4. Antrojoje savo vizitinės kortelės pusėje išsispausdinti Vilniaus ambasadoriaus logotipą.
5. Skaityti ambasadorių el. naujienų laikraštį, siūlyti savo idėjų, kaip pristatyti Vilnių kitų šalių gyventojams (ambasadoriai@vilnius2009.lt).
6. Skleisti gerą žinią apie Vilnių (idėjų šaltinis http://www.kulturagyvai.lt).
7. Dalyvauti ir kviesti kitus dalyvauti įvairiuose ambasadorių projektuose:
   _kurti „Haiku Vilniui",
   _rašyti „Geras žinias", kurios paskatintų visus sakyti apie Vilnių ir Lietuvą „Jėga!".
8. Papildyti savo el. laiško parašą nuoroda į „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" interneto svetainę.

Arba tiesiog kurti „Haiku Vilniui" ir rašyti „Geras žinias" .

penktadienis...

Neseniai tik pradėjau vertinti penktadienį, kaip ramybės užutėkį... O čia gimtadienio linksmybės Gedimino 9 vakar, prisimenu, kad jie šventė ir 6 mėn sukaktuves.


Ši savaitė buvo sunkoka, nes nepavyko persukti laikrodžio smegenyse ir pamiegoti dieną. Visą savaitę užmigdavau savo antrame darbe ant klaviatūros ir pakeliui į namus - autobuse. Bet šiandien PENKTADIENIS ir aš tuo džiaugiuosi, pradėjau suprasti, kodėl žmonės savaitgaliais, po sunkios darbo savaitės nori "atsipalaiduoti", oi kokia didelė pagunda... bet ne visiems, kurie važiuoja pirmuoju reisu.

Atlyginimų diena

ir paišdykavimai...

Atlyginimų lapelis nuteikė neblogai, tik kad niekaip neprisiverčiu susiskaičiuoti savo mėnesinio balanso, kad žinočiau kiek lieka man... Ai, esu impulso žmogus ir gyvenu kaip išeina. Kai tik perskaičiau horoskope, kad penktadienis yra tinkama diena kirpyklai, tai jau mūsų mergaitės praktikantės nebe paleidau. Seniai norėjau išbandyti ką nors ekstremalaus, dar prieš blogerių konferenciją, bet mergaitė praktikavosi Latvijoje. Dabar gi, ji nebegalėjo išsisukti ir mes nužingsniavome į jos dabartinės praktikos vietą Užupyje. Seniai bebuvau vaikščiojusi po senamiestį giliau, todėl daug fotografavau, lengvumo dairytis suteikė nauja a simetriška šukuosena, kokių Vilniuje, kaip mane patikino, yra tik vienetai. Taip, dabar belieka priprasti prie savęs ir pasistengti atlaikyti aplinkinių dėmesį. Na, su važiuojančiais 4.30 ryto - sunku nebus, o grįžtu beveik piko metu...

BLOGIN, kaip atostogos

tokia šiandien mano savijauta :)
Atsijungiau nuo kasdienybės, rūpesčių, jausmas toks, kad buvau kažkur išvažiavusi ir ne vienai dienai. Tokia savijauta atsirado atėjus į naktinę pamainą. Naktis buvo normali, o rytas atnešė tam tikrų nesklandumų, bet kadangi po naktinio darbo esi kaip mašu trenktas, tai ir nesklandumai atrodo ne tokie dideli, viskas išryškės rytoj... O dabar dar kaifuoju, BLOGIN buvo tikra atgaiva ir sielai ir kūnui.

pradedu naują etapą

Labai laukiau BLOGIN konferencijos, atsipirkau iš darbo, užsimokėjau už tą dieną žmonėms, kurie pavadavo mane. Ta proga sužinojau, kokia yra mano vienos dienos kaina :). Bet viskas baigėsi, baigėsi gerai. Darbo nebesapnuoju. Kaip ir nebėra ko laukti. Šitą ekstrymą buvo lengviau kęsti, kai laukiau renginio, o dabar ko. Dabar vėl liko tik darbas ir miegas, nebent atsidarytų koks antras kvėpavimas ir aš perjungčiau kitą greitį. Viena bendradarbė pajuokavo, kad aš dar turiu laiko, nes miegu... ir tikrai, vakare apie 21.00 "lūžtu". Pareinu, pavalgau ir krentu, tik stengiuosi nusirengti, nes kitaip gali atsitikti, kad taip ir miegosiu su rūbais. Žinoma, labiausiai dabar laukiamas - PAVASARIS.