Tūkstančiams Talibano kovotojų apsupus Kabulą, per sostinę nusirito baimės ir panikos banga – miesto gyventojai ruošėsi kruvinam miesto perėmimui ir grįžimui prie įprasto gyvenimo suvaržymų, būdingų karinės islamistų grupuotės valdymo stiliui.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Sausakimšose Kabulo gatvėse ir perpildytame oro uoste vyraujant chaosui, Vyriausybė ir politiniai lyderiai pasinėrė į įtemptas derybas su Talibanu dėl taikaus valdžios perdavimo.
Tačiau prezidento Ashrafo Ghani tarp jų nebuvo matyti.
Jo ministrai įvairiais būdais bandė su juo susisiekti, bet prisiskambinti į prezidento biurą taip ir nepavyko. Vos prieš kelias valandas į kampą užspeistas Afganistano lyderis su grupe artimiausių pagalbininkų slapta išslinko iš Kabulo centre esančių prezidento rūmų ir išskrido nežinoma kryptimi, palikęs savo šalį sumaištyje.
A. Ghani, vos prieš kelias dienas žadėjęs neišvykti iš šalies, rugpjūčio 15-ąją, sunkiausią šaliai valandą, be ceremonijų pabėgo.
Apie tai jis net neinformavo pagrindinių savo kabineto narių, įskaitant laikinai gynybos ministro pareigas einantį Bismillah Khaną Mohammadi.
„Jie surišo mums už nugaros rankas ir pardavė šalį“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė B. K. Mohammadi, kai apstulbę pareigūnai sužinojo, kad jų vyriausiasis vadas pabėgo iš Afganistano.
„Tebūnie prakeiktas Ghani ir jo gauja“, – pyko B. K. Mohammadi, turėdamas omenyje kartu su prezidentu pabėgusius du artimiausius jo patikėtinius: patarėją nacionalinio saugumo klausimais Hamdullah Mohibą ir A. Ghani personalo vadovą Fazelį Fazly.
Ilgametis prezidento varžovas ir antras pagal rangą Vyriausybės pareigūnas Abdullah Abdullah sakė: „Dievas pareikalaus jo atsakomybės“.
Praėjus kelioms valandoms po pabėgimo, A. Ghani socialiniame tinkle „Facebook“ parašė, kad šalį paliko, siekdamas užkirsti kelią „kraujo liejimui“. Kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad jis pirmiausia išskrido į Tadžikistaną ar Uzbekistaną, – nors abi šalys tai neigė – o vėliau išvyko į nežinomą trečiąją šalį. Rugpjūčio 16 d. jo buvimo vieta dar nebuvo žinoma.
A. Ghani pabėgimas iš Kabulo, miestui be pasipriešinimo pasiduodant Talibanui, žymėjo septynerius metus trukusio audringo, šalį suskaldžiusio jo valdymo pabaigą.
Analitikų teigimu, įžūlus ir autoritarinis 72 metų buvusio prezidento vadovavimo stilius, atšaldęs santykius su įtakingais, valstybės valdyme galėjusiais dalyvauti asmenimis, iš dalies sąlygojo greitą Afganistano saugumo pajėgų pasidavimą ir Vyriausybės pakrikimą.
Nuo gegužės 1 d., kai prasidėjo galutinis užsienio pajėgų išvedimas, Talibanas, surengęs žaibišką karinį puolimą, tiesiog peržygiavo per visą šalį. Vos per savaitę grupuotės kovotojai užėmė daugelį šalies miestų, Vyriausybės pajėgoms tiesiog pasiduodant arba pasitraukiant be kovos.
„Jo skaldanti ir paramos stokojanti lyderystė turėjo neigiamos įtakos karo veiksmų valdymui ir planavimui“, – sakė nepriklausomo Kabulo mokslo ir tyrimų centro „Afganistano analitikų tinklas“ tyrėjas Ali Adili.
A. Ghani net keletą kartų atleido ir keitė šalies saugumo vadovybę. Jis taip pat pašalino kai kuriuos įtakingus asmenis, įskaitant buvusius karo vadus, turėjusius įtakos provincijose, ypač Šiaurės Afganistane.
A. Ghani net keletą kartų atleido ir keitė šalies saugumo vadovybę. Jis taip pat pašalino kai kuriuos įtakingus asmenis, įskaitant buvusius karo vadus, turėjusius įtakos provincijose, ypač Šiaurės Afganistane.
„Pastarosiomis savaitėmis šiaurės provincijose vykusio pasipriešinimo Talibanui nesėkmė iš dalies sąlygota A. Ghani sprendimo nušalinti pagrindinius veikėjus, kas labai susilpnino vietos valdžios struktūras“, – teigia Londone įsikūrusio mokslo ir tyrimų centro „Chatham House“ mokslinis bendradarbis Hameedas Hakimi.
Iškilimas ir pasitraukimas iš valdžios
Buvęs finansų ministras A. Ghani į valdžią atėjo 2014 m., laimėjęs prezidento rinkimus, kuriuos gaubė ryškus įtarimų sukčiavus ir klastojus balsus šešėlis.
Etninis puštūnas iš rytinės Logaro provincijos turėjo visas kvalifikacijas, reikalingas užimti aukščiausią postą Afganistane. Jis buvo dirbęs Pasaulio banke ir Jungtinėse Tautose ir netgi yra parašęs knygą apie tai, kaip prikelti žlugusias valstybes antram gyvenimui.
Tačiau jam trūko žmonių palaikymo, kurio nestokojo daugelis jo konkurentų, o ilgas gyvenimo tarpsnis, praleistas Jungtinėse Valstijose, pelnė buvusiam prezidentui žmogaus, atitrūkusio nuo Afganistano reikalų, reputaciją.
Jis apsupo save Vakaruose išsilavinimą įgijusiais padėjėjais ir patarėjais ir atsiribojo nuo pagrindinių šalies valdymu suinteresuotų asmenų Afganistano viduje.
A. Ghani taip pat buvo kaltinamas palankumu vienoms etninėms grupėms ir įtampos tarp kitų šalies etninių grupių eskalavimu.
H. Hakimi apibūdino A. Ghani kaip „klasikinį afganistaniečių populistą“, kuris sakė tai, ką, kaip pats manė, norėjo girdėti jo auditorija.
„Jo lėkštas populizmas iš dalies buvo jo puikybė, mat jis tikėjo turįs akademinį ir antropologinį supratimą apie visuomenę, kurią norėjo valdyti“, – sakė jis.
„Jis taip pat buvo labai ūmus prezidentas, negalėjęs suvaldyti savo temperamento ar liežuvio, kai būdavo pateikiami jam nepalankūs faktai, ar dar blogiau – kai kas nors nesutikdavo su jo nuomone“, – pridūrė H. Hakimi.
Su A. Ghani dirbęs buvęs Vyriausybės patarėjas Torekas Farhadi prezidentą apibūdino kaip „nesaugiai“ besijautusį lyderį, nenorėjusį eiti į kompromisus ar atiduoti valdžią.
„Jo politiniai žingsniai buvo kruopščiai apskaičiuoti, siekiant išlaikyti valdžią, – sako T. Farhadi. – Tokiu būdu jis atstūmė daugelį suinteresuotų šalių, tiek tradicinių lyderių tiek ir technokratų.“
„Pavogė galimybę susitarti taikiai“
A. Ghani atsisakė laikytis susitarimo dėl galios pasidalijimo, kurį 2014 m. pasirašė su savo varžovu rinkimuose A. Abdullah, todėl buvo suformuota sunkiai valdoma nacionalinės vienybės Vyriausybė, pasižymėjusi itin dideliu susiskaldymu ir nuolatinėmis peštynėmis.
2019 m. A. Ghani laimėjo prezidento rinkimus, pasižymėjusius rekordiškai mažu rinkėjų aktyvumu ir įtarimais sukčiavimu. Užsienio valstybių atstovai ir įtakingi asmenys šalies viduje prašė jo atidėti balsavimą ir imtis taikos derybų su Talibanu, tačiau jis atsisakė.
2018 metais JAV pradėjo tiesiogines derybas su Talibanu Katare, nedalyvaujant Afganistano Vyriausybei. Po aštuoniolikos mėnesių šalys pasirašė dvišalį susitarimą, atvėrusį kelią užsienio karių pasitraukimui iš Afganistano.
Šis susitarimas pakenkė A. Ghani Vyriausybei, taip ir netapusiai viena iš jo šalių. Jis taip pat įpareigojo prezidento administraciją paleisti 5 tūkst. Talibano kovotojų. A. Ghani iš pradžių spyriojosi dėl šios sąlygos, bet buvo priverstas nusileisti. Visgi buvęs prezidentas kaip įmanydamas vilkino kalinių paleidimo procesą, taip net kelis mėnesius uždelsdamas taikos derybų pradžią.
Kai 2020 m. rugsėjį prasidėjo Afganistano taikos derybos, A. Ghani neišvengė kritikos, kad neva siekdamas ilgiau išlaikyti valdžią, nuolat stabo ir vilkina taikos procesą.
Praėjo beveik metai ir tapo aišku, kad A. Ghani neužtikrino taikos Afganistane, o pastūmėjo šalį į 20 metų trukusio demokratinio valdymo žlugimą.
„A. Ghani bus prisimenamas kaip prezidentas, pavogęs iš Afganistano žmonių galimybę taikiai susitarti“, – sako T. Farhadi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą