2018-05-06

Ne mūsų karas – ne mūsų ir Pergalės diena

Romas Sadauskas-Kvietkevičius,
Delfi.lt  2018 m. gegužės 6 d. 16:08

Neskaitau žmonos SMS-ų, į kaimynų pašto dėžę nesilaužiu, tai ir prezidentės laiškų neskaitysiu iš principo. Jei ten būtų kažkas svarbaus mums visiems, dėl ko turėtų sugriūti politinė sistema, o pačią Dalią Grybauskaitę ištikti Rolando Pakso likimas, tai jau būtų ištransliavę tie, kas perskaitė pirmieji. O dabar tas skaitinėjimas būtų paprastas smalsumo tenkinimas, tarsi žvalgyčiausi pro užuolaidų tarpą į svetimą virtuvę ir piktinčiausi neplautų indų krūva.

Juolab, kai tokia pavasario pabaiga, kai gamta skuba atsigriebti už dar visai žiemišką kovą ir žvarbų balandį: dar nespėjo peržydėti slyvos ir vyšnios, o žiedais jau apsipylė obelys, jas pasivijo alyvų krūmas, pieva geltonuoja pienių žiedais, o vakarais, pelkės paukščių balsai varžosi su varlių choru. Vaiskioje gegužės žalumoje nėra vietos liūdesiui ir abejonėms, kad taip veržliai prasidedanti vasara vis tiek po kelių mėnesių baigsis.

Gegužės 1-ąją nespėjau kairiųjų pažiūrų skaitytojų pasveikinti su jų švente, bet kaip kartais sakoma, geriau vėliau, negu niekada. Kai mulčiuojančia vejapjove pervažiuoju per šuns išmatų krūvelę, pavasariniai kiemo kvapai įgauna naujų poskonių. Toks palyginimas labai tinka ir gegužės 1-osios šventei, kurioje telpa ir sovietmečio mėšlas, ir Šv. Juozapo darbininko litanija, ir nuobodžios sočių ūsuotų profesinių sąjungų veikėjų kalbos.

Kaip besistengtumėte apsiriboti nuo sąsajų su komunistų nusikaltimais, Rusijos socialdemokratų darbininkų (bolševikų) partija, Leninas su Levu Trockiu ir Josifu Stalinu, Mao ir raudonieji khmerai buvo tikrų tikriausi kairiosios ideologijos kūrėjai ir praktiniai įgyvendintojai, skirtingai nuo šiuolaikinių oportunistų, išdavusių darbo liaudį ir susitelkusių į mažumų bei marginalizuotų visuomenės grupių interesų atstovavimą buržuazinės valstybės aparate. Ar praradę tikėjimą proletariato vaidmeniu ir atsisakę revoliucinės kovos dar turi teisę vadintis kairiaisiais? Vadinkitės kaip norite, tik svarbiausia – neišsižadėkite svarbiausios kairiųjų tradicijos didžiąją dalį jėgų skirti aiškintis santykius tarpusavyje, kuri partija, Gedimino Kirkilo ar Gintauto Palucko, yra tikresni socialdemokratai.

Jau visai prisiartino ir kita svarbi data – gegužės 9-ąją švenčiama Pergalės Didžiajame Tėvynės kare diena. Nors iš tikrųjų tai karas baigėsi diena anksčiau ir visame pasaulyje vadinamas Antruoju pasauliniu, o pergalę jame sakralizavusi Sovietų sąjunga pati nustojo egzistuoti 1991 m. Beje, pradėjusi karą visai ne kaip nekalta auka, o kaip agresorė, drauge su nacių Vokietija įsiverždama į Lenkiją. Bet argi tai rūpi, pavyzdžiui, Latvijoje gyvenančiam rusui, pernai gegužę ant parūdijusio vokiško poros dešimtmečių senumo penktosios serijos BMW užsirašiusiam tanko T-34 pavadinimą, šūkį „Į Berlyną!“ ir mojavusiam rusiška trispalve. Už tą vėliavą Antrojo pasaulinio karo metais Stalino NKVD jį būtų sušaudžiusi, o sugrąžino ją tik Sovietų sąjungą demontavę provakarietiški demokratai, vadovaujami Boriso Jelcino.

Klausimas, kaip mes čia, Lietuvoje, turėtumėm reaguoti į Pergalės dieną švenčiančius bendrapiliečius, tebėra aktualus. Kuo labiau nuo jos atsiribojame, tuo lengviau Kremliaus propagandai vaizduoti Baltijos šalis kaip atgimusias nacių sąjungininkes, atsakingas už Holokaustą ir tetrokštančias dar kartą užvilkti savo jaunuoliams SS uniformas bei išsiųsti į Rytų frontą. Tokia propaganda gerai veikia Rusijos vidaus vartojimui, kai į vieną krūvą suplakami Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečiai, šiandieninė NATO, ukrainiečiai, gruzinai, Baltijos šalys... Savos valdžios gerai prigąsdinti rusai iškęs visus nepriteklius ir Vladimiro Putino režimo vagis ant savo sprando, juk svarbiausia, kad nebūtų karo.

Tačiau mes patys visai neprivalome leisti įsitvirtinti viešojoje erdvėje tokiai suklastotai istorijos interpretacijai. Pirmiausiai tai būtų nesąžininga prieš visus karo aukomis tapusius Lietuvos piliečius, nepriklausomai nuo to, ar jie sušaudyti per pirmąjį sovietmetį, Holokaustą, žuvę po karo miške priešindamiesi okupantams, ar mirę iš bado ir šalčio tremtyje. Žūtbūtiniame dviejų Antrojo pasaulinio karo agresorių susirėmime nė vienas nebuvo geresnis už kitą, o pergalė ar pralaimėjimas nenubraukia jų įvykdytų karo nusikaltimų. Tapatintis galime tik su Lietuvos Respublikos vardu veikusiais partizanais, o bet kokie okupantų kariniai daliniai, kaip anie besistengė juos pavadinti „lietuviškais“, su mūsų valstybe neturi nieko bendro.

Mes negalime švęsti 1945 m. gegužės 9-osios ar 8-osios kaip karo pabaigos, nes Antrasis pasaulinis karas čia baigėsi tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min., kai iš Lietuvos išsinešdino paskutinio okupantų kariuomenės dalinio likučiai.

komentarai. Jūratė B
2018-05-07 01:59
Sil'vestr Konstantinovich Zhukovskij (rus.) 1881 m. birželio 30 d. savanoriu įstojo į Carinės Rusijos kariuomenę, tačiau jis grįžo 1918m. ir įrodė lojalumą Lietuvai , jo tarnyste Rusijos caro kariuomenėje nelaikytina kolaboracine , nes tik tuo metu Lietuvos valstybė paskelbė apie savo valstybingumą ir vyko jos kūrimosi etapas. Buvo ir toks Vincas Iosifovich Vitkauskas , kuris 1919 m. sausio 1 d.atvyko į Lietuvos kariuomene ir dalyvavo kautynėse su bermontininkais ir lenkais, tačiau jau nuo 1940 m. birželio 17 d. – liepos mėn. jis tapo marionetinės Justo Paleckio „Liaudies vyriausybės“ krašto apsaugos ministras ir vėliau Lietuvos Kariuomenės likvidatoriumi ,kitaip sakant kolaborantas. Tai , kas tie karininkai , kurie savo noru įstojo į okupacine kariuomene iki 1990 m. kovo 11d., (?!) ,ar tęsė toliau mokslus okupacinės kariuomenės karinėse įstaigose ir vėliau jas baige gavo karinius laipsnius - okupacinės kariuomenės karininkai ,tiek iki , tiek po 1990m. toliau eidami okupacinėje kariuomenėje karininkų pareigas , jie buvo okupacinės kariuomenės karininkai , tačiau , jei po kovo 1990 m.kovo 11d. jie gavo LR pilietybę ir tęsė tarnyba okupacinėje kariuomenėje , tai jų statusas - kolaborantai i, nes jų veika okupacinėje kariuomenėje tiesiogiai nukreipta prieš atsikūrusia Lietuvos valstybe. Tai tuo labiau ,nėra ką kalbėti kurie iš okupacinės kariuomenės atvyko 1992m. , tai apie jiems LR pilietybės suteikimą ir kalbos negalėjo būti (čia turima omenyje karininkus , bet ne karius , nes iš Lietuvos pašauktų vaikinų į okupacine kariuomene statusas pagal "Ženevos konvencija" yra visai kitas),jie net ir teisės nuolatos apsigyventi Lietuvoje neturėjo gauti , nes pagal to metu galiojusi įstatymą SSRS -Rusijos karininkai negalėjo turėti kitos valstybės pilietybe ,tai iš to ir kyla klausimas , kas ir kokiu pagrindu inauguravo okupacinės kariuomenės karininkus ir juos integravo į Lietuvos Kariuomene?!
Pateikite čia prašau, įstatymini pagrindą (nuo 1990n. kovo 11d. ir publikuota "VŽ") , kuriame parašyta būtu ,kad SSRS (jos politinių teisių perėmėja - Rusija) okupacinės kariuomenės karininko laipsnis konvertuojamas ir prilyginamas Lietuvos Kariuomenės kariniam laipsniui - nėra !

Komentarų nėra: