Prieš paramą Ukrainai pradėtas purvinas žaidimas: įvėlė Lietuvos pilietį, klausimų kyla ir JAV
Vaidas Saldžiūnas / delfi.lt 2022 m. rugpjūčio 10 d. 10:01
Kurgi dingo pinigėliai, ar tik nebus visi ištaškyti? Tokias ir panašias sąmokslo teorijas apie lietuvių rinktą paramą Ukrainai neseniai kurpė įvairūs paraščių veikėjai, tarp jų ir kartojantys Kremliaus retoriką. Bet Lietuva – ne išimtis. Keistų ir įtartinų sutapimų virtinė kryptingai sėjant abejones dėl paramos ukrainiečiams pasipylė Vakaruose lyg tyčia tuo metu, kai Ukrainai labiausiai reikia pagalbos.
Po to, kai lietuviai masiškai suaukojo daugiau nei 5 mln. eurų siekiant iš Turkijos įsigyti bepilotį orlaivį „Bayraktar“ TB-2, o ši istorija sulaukė tarptautinio dėmesio bei panašių akcijų kitose šalyse, tarp jų ir kaimyninėje Lenkijoje, džiūgavo ne visi. Karas Ukrainoje vyksta ne tik šioje šalyje, bet ir informaciniame lauke.
Be Kremliaus ir jo vietinių ruporų įsiūčio, patyčių, pačioje Lietuvoje pasipylė sąmokslo teorijos, kurias įplieskė pats faktas, jog „Bayraktar“ bepiločius gaminanti bendrovė „Baykar“ dovanojo TB-2 Lietuvai, kad ši perduotų jį ukrainiečiams – tereikėjo įsigyti jam ginkluotę.
Abejonės dėl to, kur „dingo“ didžioji suaukotų pinigų suma iki šiol klaidžioja sąmokslo teorijų mėgėjų kanaluose. Tačiau tai niekai, palyginus su skandalais, kuriuos sukėlė vienu metu pasirodę du tyrimai.
Iš pradžių buvo paviešinta „Amnesty International“ ataskaita, kurioje Ukraina kaltinama karo nusikaltimais. O tada skandalą sukėlė JAV televizijos kanalo CBS parengta dokumentinė vaizdo medžiaga. Vien iš filmo anonso gali susidaryti įspūdis, jog esą tik 30 proc. karinės paramos Ukrainai pasiekia frontą. Ir cituojamas ne bet kas, o Lietuvos pilietis – garsusis „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas bei, kaip aiškėja, viena skandalingosios „Amnesty International“ autorių.
Kilus triukšmui dėl abejonių sukėlusių teiginių CBS greitai patikslino šią informaciją, pašalino originalųjį įrašą, bet žala buvo padaryta, o patys ukrainiečiai jau atvirai klausia – ar virtinė neigiamų atspalvių jų šaliai pastaruoju metu tėra tik atsitiktinumas, ar kai kas daugiau.
Skandalas po skandalo
„Amnesty international“ vis dar bando suvaldyti kaistančią krizę dėl jų paviešintos ataskaitos. Kaltinimai šališkumu, informacijos iškraipymu bei, kaip teigia ukrainiečiai, spaudimu liudininkams kelia vis daugiau neatsakytų neatsakytų klausimų.
Tačiau nesibaigus šiam skandalui, „Amnesty International“ sugebėjo beveik tuo pat metu įsipainioti į dar vieną. JAV televizijos kanalo dokumentinis filmas, išdidžiai pavadintas „Apginkluojant Ukrainą“ buvo anonsuojamas dar praėjusią savaitę.
© Twitter nuotr.
Anonse abejonės kurstomos labai atvirai: paklausta, kur nukeliauja JAV karinė parama, „Amnesty International“ vyriausioji konfliktų patarėja Donatella Rovera dramatišku balsu aiškina, kad esą nėra visiškai jokios informacijos, kur keliauja amerikiečių ginklai.
O tada – netikėtas vizualus perėjimas suplakant viską į pagrindinę mintį, kad „milijardai dolerių JAV karinės paramos nepasiekia fronto linijų“ ir citata, jog „vos 30 proc. pasiekia galutinį tašką“. Šios citatos autorius – lietuviams gerai pažįstamas J. Ohmanas, kuris yra vienas filmo herojų, nufilmuotas automobilyje.
Ir pateikiama analogija, kad trūkstant skaidrumo viskas esą gali baigtis kaip Irake 2014-siais, kai amerikietiškus ginklus iš sprukusios Irako kariuomenės perėmė „Islamo valstybė“. Arba dar blogiau – korumpuoti ukrainiečiai ginklus esą parduos. Vien tokie įtarimai sukėlė prognozuojamą skandalą. Bet praėjus dienai po pasirodymo netikėtai dingo ir pats anonsas, ir pats filmas, CBS viešai pripažinus, kad skambus anonsas esą neatspindi dabartinės situacijos.
Don’t worry, @CBSNews, I saved it. pic.twitter.com/jiJorgw18F
— Viva Frei (@thevivafrei) August 8, 2022
Esą pacituotas J. Ohmanas patikslino, jog filmuota dar balandį, o nuo to laiko situacija pagerėjo, tad atsiradus „naujai informacijai“ dokumentinis filmas esą tikslinamas ir pasirodys vėliau. Tarsi jokio skandalingo anonso ir nebuvo – jis pašalintas iš CBS sistemos.
Vis dėlto CBS atvirai nepripažino savo klaidos. Be to, taisyklė, jog tai, kas atsiranda internete, lieka ten visam laikui, pasitvirtino ir šį kartą. Dokumentinio filmo anonsą iki šiol galima nesunkiai peržiūrėti, o ir visą dokumentinį filmą jau yra mačiusiųjų. Įspūdis situacijos nepataisė, priešingai.
D. Rovera dar bandė aiškinti, kad ji esą ne prie ko – Ukrainoje ji lankėsi nuo balandžio iki liepos ir atliko savo tyrimą, kurio metu gegužę ją ir apklausė CBS televizija. „Amnesty International“ specialistė esą tesiekė skaidrumo perduodant ginklus ir atsekant, kur jie naudojami kare.
For the record, & to respond to those who have genuine questions/concerns, I’ll try to address some of them in this thread: I am the principal researcher & author of these @amnesty’s report on #Russia’s #WarCrimes in #Ukraine : https://t.co/XCfAdErVAr
— Donatella Rovera (@DRovera) August 7, 2022
& https://t.co/Q5Qk2nVFbo
Patiems ukrainiečiams kilo abejonių dėl D. Roveros tyrimo, ar ji tikrai lankėsi minėtose vietose.
Tačiau, kaip pažymėjo su D. Rovera kartu dirbęs žurnalistas iš Naujosios Zelandijos Tomas Mutchas, ji išties buvo Ukrainoje, buvo įspėta dėl savo būsimosios ataskaitos vienašališkumo ir netgi patyrė rusų artilerijos apšaudymą. Bet jos reakcija buvo šokiruojanti.
„Buvome savo viešbučio virtuvėje Kramatorske ir galėjome girdėti artilerijos gaudesį už mūsų langų kas valandą. Tačiau vietoje šoko dėl rusų vykdomo bombardavimo, „Amnesty“ nariai atrodė labiau susirūpinę tuo, kad ukrainiečių dalinys glaudėsi kolegijos pastato rūsyje“, – stebėjosi T. Mutchas.
Jis neslėpė, jog D. Roveros noras gauti visą informaciją apie ukrainiečių dalinių buvimo vietą, ginkluotės perdavimą pasirodė keistas – jokia kariaujanti šalis neperdavinės visos informacijos nevyriausybinei organizacijai ar jos nariams, kurie netgi neprisileido Ukrainos „Amnesty International“ biuro narių. Bet D. Roveros elgesys nebuvo nei keistas, nei neįprastas, tik dėsningas.
© Twitter nuotr.
Nuo pat karo pradžios ji neslėpė savo antiukrainietiškų nuotaikų ir piktinosi, kodėl būtent Ukraina sulaukia daugiau Vakarų, Jungtinių Tautų ir šiaip pasaulio dėmesio paramos, pabėgėlių klausimais, nei, pavyzdžiui, Afrikos ar Azijos šalys. Vis dėlto CBS filmuoti pasirinko būtent ją – neturinčią nieko bendro su ginkluotės tiekimu „Amnesty International“ darbuotoją, o Ukrainos ir JAV pareigūnams, kurie galėtų pakomentuoti situaciją apie ginklų tiekimą neuždavė nė vieno klausimo.
Manipuliacijai pasitelkė ne tik „Blue/Yellow“
Pats J. Ohmanas ir „Blue Yellow“ pateikė aiškų situacijos vertinimą. „J. Ohmanas teigia, kad po CBS filmavimo, tiekimas ženkliai pagerėjo. JAV atsiuntė pareigūną – brigados generolą Garricką M. Harmoną į Kyjivą stebėti karinės paramos panaudojimą“, – teigė CBS.
Tačiau anonso montaže panaudota manipuliacija, esą J. Ohmanas kalba apie ginkluotę, karinę pagalbą, o ne bendrai pagalbą taip ir nebuvo paneigta ar patikslinta. O juk būtent J. Ohmano „Blue/Yellow“ neužsiima ir niekada neužsiėmė karinės pagalbos perdavimu ukrainiečiams – kaip Lietuvoje veikianti nevyriausybinė organizacija ji net negalėtų daryti.
Visa „Blue/Yellow“ parama Ukrainai gali ir yra naudojama Ukrainos karių, tačiau tai tėra pagalbinės priemonės – automobiliai, naktinio matymo prietaisai, medicininė, kita specializuota technika, įranga ar priemonės, kurios padeda ukrainiečiams kare, gelbėja gyvybes. Bet tai nėra ginklai. Apie jų tiekimo oficialius kanalus „Blue/Yellow“ negali žinoti konkrečių detalių.
The @CBSNews report was filmed 8 weeks into the war. Things have changed. ANY info to be misused by certain entities in an antiUkraine context while a genocidal war is being perpetrated on #Ukraine by Russia in a terrorist state fashion, is evil & puts blood on their hands. pic.twitter.com/bfwvBYPHfB
— Blue Yellow for Ukraine 🇱🇹🇺🇸🇺🇦 (@BlueYellowUKR) August 6, 2022
Dar daugiau, CBS dokumentikoje kalbėdamas apie „30 proc. fronto nepasiekiančios pagalbos“ J. Ohmanas pabrėžė, jog šie žodžiai buvo iškraipyti, ištraukti iš konteksto, mat jis kalbėjo ne apie tariamą Ukrainos pareigūnų korupciją, o tokius „menkus trikdžius“, kaip Rusijos antskrydžius, artilerijos apšaudymus, sunaikintus tiltus, kelius.
„Jokiu būdu nėra leidžiama suprasti, kad pagalba yra „parduodama juodojoje rinkoje“ arba „pavagiama“.
Tam tikrų grupių ir asmenų naudojamas informacijos iškraipymas antiukrainietiškame kontekste tuo metu, kai Rusija teroristinės valstybės būdais vykdo genocidinį karą Ukrainoje yra blogo linkėjimas ir ištepa visų tų, kurie taip daro rankas krauju“, – pabrėžiama „Blue/Yellow“ pranešime.
Tačiau paskleista žinia apie neva ištaškytus milijardus, neaišku kur nukeliavusius ginklus ne šiaip plačiai pasklido, bet ir buvo išnaudota. Rusijos propagandinė žiniasklaida pasitelkė netgi JAV politikus, kurie dažnai netgi neslepia palankumo Kremliui.
© Reuters / Scanpix
Pacituota respublikonė Lauren Boebert JAV karinę paramą Rusijos naujienų agentūrai TASS pavadino afera. O beprotiškiausiomis sąmokslo teorijomis išgarsėjusi Atstovų rūmų narė Marjorie Taylor Greene remdamasi vien CBS anonsu argumentavo, kodėl balsavo prieš karinę paramą Ukrainai.
Gal tai ir tebūtų kelių liūdnai ar prieštaringai pagarsėjusių politikių, buvusio prezidento Donaldo Trumpo rėmėjų ir JAV užsienio politikos kritikių nuomonės. Tačiau į bendrą chorą tų, kurie abejoja JAV karinės pagalbos Ukrainai skaidrumu įsitraukė netgi arši Ukrainos rėmėja – šioje šalyje gimusi ir dabar Kongreso narė Victoria Spartz.
Nuo karo pradžios net šešis sykius Ukrainoje apsilankiusi JAV politikė sulaukė nepasitenkinimo abiejose Atlanto pusėse – JAV vien dėl savo grubaus elgesio ir kišimosi ne į savo reikalus, lindimo į Kongreso narių delegacijas, o Ukrainoje – dėl kritikos Volodymyro Zelenskio aplinkai.
Paradoksalu, jog už ginklų tiekimą savo gimtajai Ukrainai emocingai pasisakiusi politikė liepos mėnesį jau abejojo tokių tiekimų skaidrumu ir viešai kamantinėjo JAV karinę vadovybę, reikalaudama griežtesnės kontrolės. Tokie procesai savaime nėra blogi, mat skaidrumas tiekiant amerikietiškus ginklus ar kitą paramą pastaraisiais dešimtmečiais ne visada buvo stipriausia JAV pusė.
Tačiau šiuo metu, kai ginklų tiekimą griežtai kontroliuoja Pentagonas ir, pavyzdžiui, salvinės ugnies sistemos HIMARS perduodamos mažomis partijomis – po kelis vienetus, bet kokie papildomi tyrimai, tikėtina, apsunkintų ir užvilkintų ukrainiečiams taip reikalingos ginkluotės perdavimą.
Keisti sutapimai ar Rusijos veiksmai?
Tai, jog beveik tuo pat metu pasirodė ir „Amnesty International“ skandalingoji ataskaita, ir minėto CBS filmo anonsas, o abejonės ginklų tiekimu Ukrainai sutapo su augančiu skepticizmu Vašingtono konservatyvesniuose politiniuose sluoksniuose dėl tolesnės paramos gali pasirodyti tik keistas sutapimas. Tačiau Ukrainos Užsienio reikalų ministras Dmyto Kuleba jau išreiškė abejonių dėl tokio „sutapimo“.
„Dalindamiesi nepatvirtintais teiginiais jūs klaidinote daug žmonių ir padarėte pasitikėjimo žalą svarbios karinės paramos tiekimui valstybei, kuri priešinasi agresijai ir genocidui. Turėtų būti vidinis tyrimas, kas leido tam įvykti ir kodėl“, – piktinosi D. Kuleba.
Welcome first step, but it is not enough. You have misled a huge audience by sharing unsubstantiated claims and damaging trust in supplies of vital military aid to a nation resisting aggression and genocide. There should be an internal investigation into who enabled this and why. https://t.co/kkA0boaLXX
— Dmytro Kuleba (@DmytroKuleba) August 8, 2022
Jis taip pat pabrėžė, jog CBS žingsniai „patikslinti“ informaciją nėra pakankami, o „Amnesty International“ ir CBS tyrimo sinchronizacija tuo metu, kai Rusija visais įmanomais būdais – karine jėga, diplomatiniu, politiniu, psichologiniu spaudimu bando sustabdyti vakarietiškų ginklų tiekimą Ukrainai atrodo išties įtartinai.
„Nežinau, ar manipuliatyvi „Amnesty“ ataskaita, ar melavimas CBS filme, kurie pasirodė beveik vienu metu ką nors turi bendro su Rusijos vyriausybe. Bet tikrai žinau, kad šių „šedevrų“ autoriai iš abiejų organizacijų įvykdė nesąžiningą ir neišprovokuotą informacinę ataką prieš Ukrainą tobulai sinchronizuojant su Rusijos propaganda“, – rašė D. Kuleba.
Jis taip pat pažymėjo, jog Ukrainos sąjungininkai puikiai žino ko, kiek ir už kiek perdavė Ukrainai ir kam tai yra naudojama. Tačiau į viešumą garsiai paleidus abejones, netgi visai nepagrįstas, neargumentuotas, tik klausimo forma, neįsigilinusieji į esmę galės eilinį sykį kalbėti apie tariamas aferas, pinigų plovimą ir ginklų verslą, kuris esą naudingas kažkam Ukrainoje, JAV ar kitur. O tuo metu Rusija ramiai sieks savo tikslo – vakarietiškų ginklų kranelio, t.y. vienintelių priemonių, kuriomis efektyviai stabdomas Rusijos puolimas, užsukimo. Ir galiausiai tai gali pavykti padaryti.
Ohmanas sako negalėjęs patikėti valdžios sprendimu: ar jūs esate absoliutūs kvailiai
Žinių radijas 2022 m. rugpjūčio 9 d. 19:35
Nuversti Rusijos prezidento Vladimiro Putino neužteks, reikia parklupdyti visą režimą, sako paramos grupės Ukrainai „Blue / Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas. Jei to nepadarysime, Lietuvoje, jo įsitikinimu, pasikartos Ukrainos scenarijus – būsime užpulti.
Jonas Ohmanas© DELFI / Karolina Pansevič
Apie tai J. Ohmanas kalbėjo pirmadienį „Žinių radijo“ laidoje „Labas, Milda“. Jos metu paramos grupės vadovas išreiškė nuostabą Lietuvos politikų 2008 metais priimtu sprendimu sustabdyti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą.
Organizacijos, padedančios karo nusiaubtai Ukrainai, vadovas teigė, jog nuo karo Ukrainoje pavargti negalime. Jei taip nutiks ir karą Ukrainoje Rusija laimės, užpulta bus Lietuva, teigė J. Ohmanas.
„Čia yra mūsų reikalas, kas vyksta Ukrainoje, ir supraskime tai, ką aš jau esu kartojęs ne vieną kartą, – mes esame kiti. Rusija negali sustoti, dabartinė Putino Rusija be karo gyventi negali.
Jeigu pavyks Ukrainoje, mums po poros metų, po penkerių metų bus tas pats. Ir mes matome, ką tai reiškia. Matome tą brutalumą, griovimą, ciniškumą. Nebūkime naivūs“, – laidoje kalbėjo J. Ohmanas.
Mano, kad reikia ne tik Putiną nuversti
Jo įsitikinimu, V. Putiną reikia nuversti.
„Putiną reikia nuimti, reikia šį režimą kažkaip naikinti, parklupdyti ir su ta Rusija užsiimti atskirai. Nėra apie ką su rusais, su Rusija kalbėti iš viso. Nemanykim, kad čia tik valdžia. Dauguma rusų mano, kad čia yra teisėta, jie (karą Ukrainoje – Delfi) palaiko“, – kalbėjo J. Ohmanas.
To, kaip reikėtų nuversti V. Putiną, jis plačiai nekomentavo.
„Kaip tą daryti, iki kokio lygio eiti, kas ką darys, toks atviras klausimas“, – sakė J. Ohmanas.
Be to, jo matymu, nuversti V. Putino neužtektų.
„Putinas – kaip ir Stalinas, kuris savo laiku buvo simbolis. Be abejo, Putinas turi būti nuimamas, bet tuo pačiu nepamirškime, kad Rusijos retorikoje mes matome [kalbant] apie Tarybų Sąjungą, carinę Rusiją su savo kažkokiomis teisėmis. Tai nėra tik apie Putiną. Putinas žino, ką galima dirginti, į ką apeliuoti“, – toliau dėstė J. Ohmanas.
Rusijoje, pasak jo, – baisi sistema, kur smurtas yra normalu: normalu mušti žmoną, normalu prievartauti, imtis psichologinės prievartos.
„Girdžiu tokias istorijas, kur čia – viduramžiai tiesiog“, – pažymėjo J. Ohmanas.
Sako, kad rusai ukrainiečius laiko antrarūšiais
Taip rusai žvelgia esą ir į ukrainiečius.
„Ukrainiečiai metų metais Rusijos yra žeminami, tokie antrarūšiai. Šiek tiek panašu su Ruanda, kur buvo genocidas. Kaip ir nacių Vokietijoje, kur kai kurie žmonės buvo žeminami – su jais galima elgtis kaip nori. Užmušti juos – prašau, be problemų. <...> Ir ta retorika buvo vedama ilgai.
Aišku, yra šioks toks prieštaravimas, nes sakoma, kad ukrainiečiai – broliai, bet tuo pačiu, kad jie antrarūšiai“, – dėstė „Blue / Yellow“ vadovas.
Jonas Ohmanas (asm. archyvo nuotr.)
„Ir Lietuvoje turime tokių žmonių, kurie Rusiją palaiko, sako, kad reikia draugauti. Ar tai daro už pinigus, ar ne, galima spėlioti“, – pridūrė jis.
Į „Žinių radijo“ studiją J. Ohmanas atsinešė vieno iš Rusijos dalinių, kariavusio Ukrainoje, vėliavą. Ant jos – sovietinė simbolika. Sovietinė, pasak J. Ohmano, tvarka ir rusų kariuomenėje.
„Kiek iki šiol yra saugomas tarybinis paveldas kariuomenėje. Iki šiol yra tarybinis mechanizmas, mes tą matome pagal taktiką, kaip jie dirba, kaip jie mąsto, kaip jie šaudo. Viskas yra iš tarybų laikų. Yra tas brutalus nesiskaitymas nei su priešu, nei su savais. Rusų žūsta labai daug iš dalies dėl to, kad vadams yra dzin. Jie siunčia žmones į mirtį, daro brutalų puolimą“, – kalbėjo pašnekovas.
Padėtimi Ukrainoje jis sakė pradėjęs domėtis 2012 metais – po to, kai 2008 metais tarp Gruzijos ir Rusijos bei nepripažintų Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų įvyko karas, ir po to, kai Lietuva sustabdė šaukimą į privalomąją karo tarnybą.
Teigia, kad karą numatė
Tokiu sprendimu J. Ohmanas teigė negalėjęs patikėti.
„Buvo Gruzija 2008 metais ir mane ėmė nerimas – kažkas labai netvarkoje. Lietuva tuo metu naikino šaukimą į kariuomenę. Aš negalėjau patikėti: ką jūs, mūsų valdžia, darote? Ar jūs esate absoliutūs kvailiai? Kaip jūs dabar matote šią situaciją ir tikitės... Jau tada man buvo vidinis nerimas“, – komentavo J. Ohmanas.
Karas Ukrainoje© AFP / Scanpix
2013 metais jis teigė viešai reiškęs nerimą, kad Ukraina gali skilti į dvi dalis.
„Tada – Maidanas. Buvo nerimas, bet vis tikėjausi, kad gal dar ne – kažkoks vidinis tikėjimas, kad to pavyks išvengti. Nieko panašaus. Kai atėjo Putinas į Krymą ir lindo į Donbasą, supratau, kad viskas – karas. Čia bus mūsų karas, mes pradėjome kariauti.
Aš numačiau, kad šitas karas bus prieš 8 metus. Aš nežinojau, kada, negalėjau pasakyti. Bet, kad bus – faktas. Ir prašome, turime“, – sakė J. Ohmanas. Visas pokalbis su paramos grupės Ukrainai „Blue / Yellow“ vadovu J. Ohmanu – čia
"Šis Jono Öhmano „džiazas" – ir apie Ukrainą, ir apie Lietuvą. Apie valstybingumą, pralaimintį prieš feodalinę korupciją, biurokratiją ir tingumą. Knyga autentiška, atvira ir nuoširdi, provokuojanti klausimus, kamuojančius ir patį autorių – gryną švedą, patyrusį su Lietuva audringą laisvės romaną, todėl taip tiksliai užčiuopiantį istorines paraleles. Žingsnis po žingsnio virtusį tikru šiuolaikiniu partizanu, „išdurnėjusiu litovcu", „šalena panda", „volontioru", džiazuojančiu visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kad padėtų ir gelbėtų. O su šia knyga – kad primintų, kas mums yra Ukraina, skatintų palaikyti ir suprasti kovotojus, kurie Rytų Ukrainoje gina savo ir mūsų laisvę."
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Kare realiai norėjau žudyti, – Jonas Ohman | Davidonytė | Pancerovas
2021-07-10 LaisvėsTV
Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvykęs švedas Jonas Ohmanas dabar labiausiai žinomas dėl paramos ukrainiečių kariams ir savo kelionių į karą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė suteikė jam Lietuvos pilietybę.
Žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo pokalbis apie karą Ukrainoje, juodą depresiją grįžus iš fronto ir neseniai išleistą knygą „Donbaso džiazas“.
Mūsų patreonams skirtoje PREMIUM pokalbio dalyje aptarėme daugiau temų: kaip galėtų pasibaigti karas Ukrainoje, kokia yra Baltarusijos padėtis ir kodėl J. Ohmanas susidomėjo Lietuvos partizanų istorija bei sukūrė apie tai ne vieną filmą.
PREMIUM POKALBĮ ŽIŪRĖKITE ČIA: https://www.patreon.com/posts/53445376
0:00 DoBi Pokalbiai
1:17 Knyga „Donbaso džiazas“
5:14 Lietuva pradžioje buvo kaip Ukraina dabar
7:21 Atvykimas iš Švedijos į Lietuvą
11:34 Gyvenimas Rusijoje ir FSB
16:48 Parama Ukrainai apsaugo ir Lietuvą
23:08 Patekimas į apšaudymą
25:07 Asmeninės savybės reikalingos kare
28:59 Juoda depresija
34:37 Ką teko paaukoti dėl karo?
38:08 Karas Ukrainoje stovi vietoje
38:59 Lietuvos pilietybės gavimas
Jonas Ohmanas: Apie Turkiją
Tęsiu jau anksčiau savo komentaruose aptartas geopolitinės padėties apie ES ir Europą temas. Šįkart, turint omeny itin neaiškią padėtį, aptarsiu Turkiją, jos ir viso regiono tolesnį likimą.
Visas regionas atsidūrė milžiniškos geopolitinės įtampos epicentre, kuriame kibirkščiuoja politiniai, kariniai, etniniai, ekonominiai, geografiniai ir kiti įtampos faktoriai. Regionas nebeatlaiko spaudimo ir pradeda drastiškai persiformuoti pagal naujas taisykles, tapatybes ir lojalumus.
Į aktualius įvykius dažnai žiūrima per trumpą laiko prizmę, geriausiu atveju kelių dešimtmečių, tačiau šiuo atveju reikia gvildenti bent pusantro tūkstančio metų istoriją, kurios svarbiausias dėmuo – religija.
Turkijos teritorija visada buvo ant slenksčio tarp krikščionių ir musulmonų pasaulių. Romos imperijos laikais tuometinis Konstantinopolis (dabartinis Stambulas) buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų. Vėliau teritorija perėjo Otomanų imperijai, kuri ilgą laiką buvo rimtas iššūkis krikščioniškai Europai.
Kai Otomanų imperija pradėjo silpnėti, ji pamažu pradėjo orientuotis į Vakarus. Lūžis vyko kartu su moderniosios Turkijos atsiradimu po Pirmojo pasaulinio karo, kai tuometis šalies lyderis Kemalis Atatiurkas 1923 m. savo valstybės kryptį nukreipė į Vakarus. (Tarp kitko, brėžiant paraleles su Lietuvos istorinėmis realijomis,galima paminėti įdomią detalę, kad arabiškos raidės buvo pakeistos į lotyniškas – исивайздуокиме, кайп дабар Лиетува атродиту, ейгу русу царине империя буту пакейтуси лиетувйу калбос райдес и кириллица..!).
Moderniais laikais, po Antrojo pasaulinio karo, Turkija atsidūrė stipriame geopolitiniame epicentre tarp trijų geopolitinių jėgų – musulmonų pasaulio, Rusijos ir Europos (prie kurios galima pridėti JAV). Po Antrojo karo Sovietų Sąjungai pradėjus agresyvią savo įtakos plėtrą sudėtinga Turkijos padėtis faktiškai buvo realios šaltojo karo pradžios taškas. Turiu galvoje JAV prezidento Trumano doktriną, kuri žadėjo ekonominę ir karinę paramą Turkijai ir Graikijai 1947 metais.
Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, iš esmės yra radikalus šalies persiorientavimas į musulmonų pasaulį. Tuo pačiu tai nusisukimas nuo Europos/JAV. Atsargiai atsisukama ir į Rusiją.
Tačiau realūs užmojai kiek kitokie, negu tik pasisukimas į vieną arba kitą geopolitinę jėgą. Paprasčiau kalbant, tai vyksta dėl priežasčių, susijusių su minėtų trijų geopolitinių jėgų faktoriais. Prie to galima pridėti dar porą „vietinių“ faktorių – kurdus ir demokratijos saulėlydį regione.
Viltis dėl įstojimo į Europos Sąjungą Turkijoje vis labiau blėsta. Tai susiję su įvairiais dalykais, įskaitant abejones dėl „europinių vertybių“. Tačiau, dar svarbiau, kad ES savo veiksmais, pvz., pabėgėlių krizės akivaizdoje, rodo, kad iš tiesų Turkiją vertina kaip buferinę valstybę, kuri „už pinigus“ tvarko ES problemas. Tokia pozicija Turkijos netenkina, tuo labiau, jog ji save laiko regiono lydere.
Erdoganas vis palankiau žiūri į Rusiją ar, tiksliau, į Rusijos valdymo stilių. Vis labiau akivaizdu, kad totalitarinis, oportunistinis valdymas yra reali alternatyva, o Vakarų pasaulis stipriai sutrinka susidūręs su tokiu valdymo stiliumi. Neryžtingi ir besikeičiantys Vakarų ir JAV santykiai su Rusija Viduriniuose Rytuose, kur vieną dieną Rusija smarkiai kritikuojama, o kitą dieną bandoma surasti su ja bendrą kalbą, duoda gana pavojingą precedentą.
Turkija – o tai svarbiausia – pradeda matyti, kad padėtis regione, nepaisant visokių problemų, sukuria galimybes plėsti savo įtaką bendradarbiaujant su kitomis jėgomis, kurios nori plėsti musulmonų pasaulį ir jį politiškai įtvirtinti. Turkija kaip „Kalifatas light“ tam idealiai tiktų. Čia svarbu pažymėti Erdogano ir jo kontroliuojamos partijos glaudžius santykius su įvairiais gan radikaliais – nors ne ISIS lygio – judėjimais, pvz., Musulmonų brolija Egipte.
Analizuojant šio regiono konfliktus yra dar vienas momentas, be ISIS ir karo Sirijoje, kuris šiuo metu kelia Turkijai ypač didelį geopolitinį stresą: kurdai ir jų nepriklausomybės siekis.
Dar niekada moderniojoje istorijoje kurdai nebuvo taip toli nužengę link savo valstybės realizavimo kaip dabar. Kurdų pajėgos realiai kontroliuoja šiaurės Irako dalį ir vis tvirčiau laiko dalį Sirijos teritorijos. Tuo pačiu jie yra pasižymėję kaip vos ne vienintelė jėga regione, kuri sugeba atsilaikyti prieš ISIS. Todėl kurdai kaip niekada anksčiau turi daug Vakarų pasaulio palankumo. Kurdai pamažu tampa realia grėsme Turkijos interesams ir skatina ją dar ryžtingiau veikti.
Demokratija, ir taip gan silpnai įsitvirtinusi šiame regione, šiuo metu greitai praranda savo patrauklumą. Karo, konfliktų ir suirutės akivaizdoje ieškoma kitų valdymo sprendimų. Politinis oportunistas Erdoganas tai puikiai supranta ir nelaukia kitos progos. Jei „Kalifatas light“ pasirodo palankesnis valdymo variantas negu demokratija, kodėl gi ne?
Mes dabar stebime bandymą atkurti Turkijos imperines ambicijas – iš dalies pagal senas Otomanų gaires, iš dalies – pagal susiklosčiusią geopolitinę padėtį. Šis bandymas, be abejo, gan ciniškas, oportunistiškas, įžūlus ir net žiaurus, bet tuo pačiu turi gilias istorines šaknis. Turkijos istorinis „tilto“ vaidmuo labai greitai transformuojasi, keičia kryptį.
Jei ES ir toliau pasyviai stebės padėtį, bus giliai susirūpinusi ir toliau bandys spręsti problemas sumokėdama „duoklę“ už ramybę, sudėtinga ir ne visada graži istorija dar labiau pabus iš gilaus miego.
Skaitykite daugiau: 15min
Visas regionas atsidūrė milžiniškos geopolitinės įtampos epicentre, kuriame kibirkščiuoja politiniai, kariniai, etniniai, ekonominiai, geografiniai ir kiti įtampos faktoriai. Regionas nebeatlaiko spaudimo ir pradeda drastiškai persiformuoti pagal naujas taisykles, tapatybes ir lojalumus.
Į aktualius įvykius dažnai žiūrima per trumpą laiko prizmę, geriausiu atveju kelių dešimtmečių, tačiau šiuo atveju reikia gvildenti bent pusantro tūkstančio metų istoriją, kurios svarbiausias dėmuo – religija.
Turkijos teritorija visada buvo ant slenksčio tarp krikščionių ir musulmonų pasaulių. Romos imperijos laikais tuometinis Konstantinopolis (dabartinis Stambulas) buvo vienas svarbiausių krikščionybės plėtros centrų. Vėliau teritorija perėjo Otomanų imperijai, kuri ilgą laiką buvo rimtas iššūkis krikščioniškai Europai.
Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, iš esmės yra radikalus šalies persiorientavimas į musulmonų pasaulį. Tuo pačiu tai nusisukimas nuo Europos/JAV.
Kai Otomanų imperija pradėjo silpnėti, ji pamažu pradėjo orientuotis į Vakarus. Lūžis vyko kartu su moderniosios Turkijos atsiradimu po Pirmojo pasaulinio karo, kai tuometis šalies lyderis Kemalis Atatiurkas 1923 m. savo valstybės kryptį nukreipė į Vakarus. (Tarp kitko, brėžiant paraleles su Lietuvos istorinėmis realijomis,galima paminėti įdomią detalę, kad arabiškos raidės buvo pakeistos į lotyniškas – исивайздуокиме, кайп дабар Лиетува атродиту, ейгу русу царине империя буту пакейтуси лиетувйу калбос райдес и кириллица..!).
Moderniais laikais, po Antrojo pasaulinio karo, Turkija atsidūrė stipriame geopolitiniame epicentre tarp trijų geopolitinių jėgų – musulmonų pasaulio, Rusijos ir Europos (prie kurios galima pridėti JAV). Po Antrojo karo Sovietų Sąjungai pradėjus agresyvią savo įtakos plėtrą sudėtinga Turkijos padėtis faktiškai buvo realios šaltojo karo pradžios taškas. Turiu galvoje JAV prezidento Trumano doktriną, kuri žadėjo ekonominę ir karinę paramą Turkijai ir Graikijai 1947 metais.
Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, iš esmės yra radikalus šalies persiorientavimas į musulmonų pasaulį. Tuo pačiu tai nusisukimas nuo Europos/JAV. Atsargiai atsisukama ir į Rusiją.
Tačiau realūs užmojai kiek kitokie, negu tik pasisukimas į vieną arba kitą geopolitinę jėgą. Paprasčiau kalbant, tai vyksta dėl priežasčių, susijusių su minėtų trijų geopolitinių jėgų faktoriais. Prie to galima pridėti dar porą „vietinių“ faktorių – kurdus ir demokratijos saulėlydį regione.
Viltis dėl įstojimo į Europos Sąjungą Turkijoje vis labiau blėsta. Tai susiję su įvairiais dalykais, įskaitant abejones dėl „europinių vertybių“. Tačiau, dar svarbiau, kad ES savo veiksmais, pvz., pabėgėlių krizės akivaizdoje, rodo, kad iš tiesų Turkiją vertina kaip buferinę valstybę, kuri „už pinigus“ tvarko ES problemas. Tokia pozicija Turkijos netenkina, tuo labiau, jog ji save laiko regiono lydere.
Erdoganas vis palankiau žiūri į Rusiją ar, tiksliau, į Rusijos valdymo stilių. Vis labiau akivaizdu, kad totalitarinis, oportunistinis valdymas yra reali alternatyva, o Vakarų pasaulis stipriai sutrinka susidūręs su tokiu valdymo stiliumi. Neryžtingi ir besikeičiantys Vakarų ir JAV santykiai su Rusija Viduriniuose Rytuose, kur vieną dieną Rusija smarkiai kritikuojama, o kitą dieną bandoma surasti su ja bendrą kalbą, duoda gana pavojingą precedentą.
Turkija – o tai svarbiausia – pradeda matyti, kad padėtis regione, nepaisant visokių problemų, sukuria galimybes plėsti savo įtaką bendradarbiaujant su kitomis jėgomis, kurios nori plėsti musulmonų pasaulį ir jį politiškai įtvirtinti. Turkija kaip „Kalifatas light“ tam idealiai tiktų. Čia svarbu pažymėti Erdogano ir jo kontroliuojamos partijos glaudžius santykius su įvairiais gan radikaliais – nors ne ISIS lygio – judėjimais, pvz., Musulmonų brolija Egipte.
Analizuojant šio regiono konfliktus yra dar vienas momentas, be ISIS ir karo Sirijoje, kuris šiuo metu kelia Turkijai ypač didelį geopolitinį stresą: kurdai ir jų nepriklausomybės siekis.
Kurdai kaip niekada anksčiau turi daug Vakarų pasaulio palankumo. Kurdai pamažu tampa realia grėsme Turkijos interesams ir skatina ją dar ryžtingiau veikti.
Dar niekada moderniojoje istorijoje kurdai nebuvo taip toli nužengę link savo valstybės realizavimo kaip dabar. Kurdų pajėgos realiai kontroliuoja šiaurės Irako dalį ir vis tvirčiau laiko dalį Sirijos teritorijos. Tuo pačiu jie yra pasižymėję kaip vos ne vienintelė jėga regione, kuri sugeba atsilaikyti prieš ISIS. Todėl kurdai kaip niekada anksčiau turi daug Vakarų pasaulio palankumo. Kurdai pamažu tampa realia grėsme Turkijos interesams ir skatina ją dar ryžtingiau veikti.
Demokratija, ir taip gan silpnai įsitvirtinusi šiame regione, šiuo metu greitai praranda savo patrauklumą. Karo, konfliktų ir suirutės akivaizdoje ieškoma kitų valdymo sprendimų. Politinis oportunistas Erdoganas tai puikiai supranta ir nelaukia kitos progos. Jei „Kalifatas light“ pasirodo palankesnis valdymo variantas negu demokratija, kodėl gi ne?
Mes dabar stebime bandymą atkurti Turkijos imperines ambicijas – iš dalies pagal senas Otomanų gaires, iš dalies – pagal susiklosčiusią geopolitinę padėtį. Šis bandymas, be abejo, gan ciniškas, oportunistiškas, įžūlus ir net žiaurus, bet tuo pačiu turi gilias istorines šaknis. Turkijos istorinis „tilto“ vaidmuo labai greitai transformuojasi, keičia kryptį.
Jei ES ir toliau pasyviai stebės padėtį, bus giliai susirūpinusi ir toliau bandys spręsti problemas sumokėdama „duoklę“ už ramybę, sudėtinga ir ne visada graži istorija dar labiau pabus iš gilaus miego.
Skaitykite daugiau: 15min
Jonas Ohmanas: Apie ES ir Baltijos šalis
2016-07-03 11:23 Jonas Ohmanas 15min
Turbūt Jungtinės Karalystės išėjimą iš ES būtų galima pavadinti oportunistų ir politinių beraščių triumfu. Tačiau ir iš kvailių ar sukčių lūpų kartais irgi galima išgirsti trupinėlį tiesos. Išstojimas yra, kaip bebūtų, rimtas signalas. Akivaizdu, kad ES projekte reikia kažką keisti, rasti kitokius sprendimus.
Turbūt Jungtinės Karalystės išėjimą iš ES būtų galima pavadinti oportunistų ir politinių beraščių triumfu. Tačiau ir iš kvailių ar sukčių lūpų kartais irgi galima išgirsti trupinėlį tiesos. Išstojimas yra, kaip bebūtų, rimtas signalas. Akivaizdu, kad ES projekte reikia kažką keisti, rasti kitokius sprendimus.
ES buvo visiškai politinis projektas, tačiau šiandien, visų pirma, ji gyvuoja finansiniame-biurokratiniame pavidale. Taip, laikui bėgant, ES nepavyks tokiai išlikti.
ES nenumaldomai artėja prie apsisprendimo dėl savo tolesnės tapatybės. Arba ji susitrauks ir virs tam tikra „Hanzos“ sąjunga, kuri, visų pirma, būtų skirta komercinei laisvei su ją reguliuojančia biurokratija. Arba ES pereis į rimtesnę politinę formą, gerokai aiškiau apibrėždama save.
Manau, dėl įvairių priežasčių „Hanzos“ variantas netinkamas. Tai vestų į dar didesnius neaiškumus, dar didesnius pavojus. Aplink esantis pasaulis Europą vertina kiek kitaip, negu Europa vertina pati save. Kita vertus, Jungtinės Karalystės pavyzdys parodė, kad reikia didinti piliečių sąmoningumą, populiarinti suvienytos Europos idėją, o tai galima padaryti tik tuomet, jei ES sudarančios šalys aktyviau dalyvaus suvienytos Europos formavimo procesuose.
Čia ir slypi paradoksas. Viena vertus, ES turi tapti „minkštesne“ – mažiau formalizuota, labiau prieinama ir suprantama savo piliečiams. Tuo pačiu ji turi tapti „kietesne“, ryškiau parodyti kitiems, kokius interesus ji pasiruošusi plėtoti ir apsaugoti.
Pradėti galima nuo vieno didžiausių šių dienų Europos galvos skausmų – Rusijos. ES nesuprato (ir dar faktiškai iki galo nesupranta), jog pasiūlydama Ukrainai Asociacijos sutartį Europa drastiškai kišosi į itin keblius geopolitinius reikalus. ES, naudojant modernią terminologiją, beveik paskelbė „hibridinį karą“ Rusijai. Ne, ES tikrai nėra karinė imperija, bet jos veiksmai iš išorės kartais gali būti suprantami pagal tokią logiką.
Tuo pačiu ES privalo suprasti, kad negali visų išorinių problemų spręsti pinigais. Į pietus nuo Europos, kur dvi šalys (Irakas ir Sirija) bei aplink jas esantis regionas ėmė byrėti, ES bando „uždėti pleistrą“, tai yra, rūpintis pabėgėliais, bėgančiais į Europą, mokėti už jų stovyklas ir, faktiškai, duoti nemenką „kyšį“ Turkijai už sąlyginę „padėties kontrolę“.
Tačiau, realiai žiūrint, ES tik minimaliai stengiasi spręsti problemas, kurios potencialiai gali turėti gerokai rimtesnių pasekmių nei įžvelgiame dabar.
ES tiek Ukrainoje, tiek Viduriniuose Rytuose perduoda savo užsienio politikos mandatą JAV ir iš dalies NATO, moka pinigus, dotacijas ir tikisi, kad viskas praeis. Deja, taip nebus.
Norint spręsti problemas, reikia gerokai giliau įsiskverbti į esamų konfliktų esmę, rasti būdus, kaip juos malšinti ir išspręsti. Tai reikalauja ne tik pinigų, bet ir politinio ryžto. Jeigu, pavyzdžiui, ES mato reikalą remti Ukrainą ( lyg ir mato) reikia suprasti, kad tik „minkštas“ rėmimas, turint tokį priešininką kaip Rusija, problemos neišspręs. Jokiu būdu nesakau, kad reikia tiesiogiai įsivelti į karą, bet galima įvairiais būdais Ukrainai suteikti gerokai stipresnį užnugarį. Taip pat ir Viduriniuose Rytuose galima aktyviau bandyti stabilizuoti padėtį.
ES pagrindinė vidinė problema, nors kiek kitokia, taip pat susijusi su aiškumu ir apibrėžimu. Paprastas ES pilietis menkai supranta ES struktūrą, visų pirma į tai žiūri kaip į didžiulę biurokratiją, kur reikalai sprendžiami pagal ne visuomet suprantamą logiką.
ES valdininkai taip pat ne visi yra aukščiausios rūšies, o dažnai net dekoratyviniai. Geriausias pavyzdys – Europarlamentas, kur dažnai į „auksinę tremtį“ siunčiami kontroversiškos arba abejotinos reputacijos politiniai veikėjai kurie, vaizdžiai tariant, neranda vietos namie. Ir net veda aiškią antiES politiką (!).
Kaip paradoksaliai beskambėtų, Jungtinės Karalystės išėjimo kontekste, manau, metas didinti vidinės ES demokratijos dinamiką. Patirtis rodo, kad Europoje gyvenantys žmonės turi aktyviau prisidėti prie ES vystymosi. Kitaip ir toliau jiems galvas kvaršins visokie oportunistai. Jūs manote, kad Jungtinės Karalystės klounai yra blogiausias variantas? Oi, ne.
Laimei, šiandien įmanoma gerokai didinti piliečių tiesioginį dalyvavimą. Geriausias pavyzdys, kaip tai daryti – Estija, kur aktyviai plėtojama e-demokratija, o piliečiai turi stebėtinai daug galimybių aktyviai prisidėti prie įvairių lygių sprendimų procesų. Žinoma, reikia aptarti, kaip ir iki kokio lygio toks aktyvumas galėtų būti skatinamas, bet, kad taip reikia daryti –neabejotina.
O kalbant apie užsienio politikos raidą, Lietuva Ukrainos kontekste elgiasi pavyzdingai, rodo sugebėjimą, ryžtą ir sumanumą tiek humanitariniame, tiek kariniame, tiek politiniame sektoriuje. Aktyviai veikdama Ukrainoje, kaupdama patirtį ir augindama autoritetą konflikto kamuojamo šalyje Lietuva ateityje galės veikti dar efektyviau. Matome tik pradžią.
Kodėl čia kalbu apie Baltijos šalių pavyzdį? Taip, šios šalys elgiasi protingai sudėtingoje situacijoje, bet, yra dar vienas momentas. Abi šalys supranta, kad kovoja dėl savo išlikimo. Lietuva tai suvokia matydama išorinę grėsmę, kurią kelia geopolitinė padėtis. Estija tai suvokia dėl demografinių problemų, nes, norėdama išlikti, privalo didinti savo piliečių tiesioginį dalyvavimą sprendimų procesuose.
Šiandien žiūrime į Jungtinę Karalystę ir pagal tai bandome suprasti, kas bus toliau su ES. Tačiau, manau, reikia žiūrėti ne Londono kryptimi, o įvertinti Lietuvos ir Estijos patirtį. Šių dviejų nedidelių ES narių pastangos daugiau pasako apie tikrąją ES padėtį negu matyti iš pirmo žvilgsnio.
Skaitykite daugiau: 15min
ES nenumaldomai artėja prie apsisprendimo dėl savo tolesnės tapatybės. Arba ji susitrauks ir virs tam tikra „Hanzos“ sąjunga, kuri, visų pirma, būtų skirta komercinei laisvei su ją reguliuojančia biurokratija. Arba ES pereis į rimtesnę politinę formą, gerokai aiškiau apibrėždama save.
Manau, dėl įvairių priežasčių „Hanzos“ variantas netinkamas. Tai vestų į dar didesnius neaiškumus, dar didesnius pavojus. Aplink esantis pasaulis Europą vertina kiek kitaip, negu Europa vertina pati save. Kita vertus, Jungtinės Karalystės pavyzdys parodė, kad reikia didinti piliečių sąmoningumą, populiarinti suvienytos Europos idėją, o tai galima padaryti tik tuomet, jei ES sudarančios šalys aktyviau dalyvaus suvienytos Europos formavimo procesuose.
Čia ir slypi paradoksas. Viena vertus, ES turi tapti „minkštesne“ – mažiau formalizuota, labiau prieinama ir suprantama savo piliečiams. Tuo pačiu ji turi tapti „kietesne“, ryškiau parodyti kitiems, kokius interesus ji pasiruošusi plėtoti ir apsaugoti.
Pradėti galima nuo vieno didžiausių šių dienų Europos galvos skausmų – Rusijos. ES nesuprato (ir dar faktiškai iki galo nesupranta), jog pasiūlydama Ukrainai Asociacijos sutartį Europa drastiškai kišosi į itin keblius geopolitinius reikalus. ES, naudojant modernią terminologiją, beveik paskelbė „hibridinį karą“ Rusijai. Ne, ES tikrai nėra karinė imperija, bet jos veiksmai iš išorės kartais gali būti suprantami pagal tokią logiką.
Tuo pačiu ES privalo suprasti, kad negali visų išorinių problemų spręsti pinigais. Į pietus nuo Europos, kur dvi šalys (Irakas ir Sirija) bei aplink jas esantis regionas ėmė byrėti, ES bando „uždėti pleistrą“, tai yra, rūpintis pabėgėliais, bėgančiais į Europą, mokėti už jų stovyklas ir, faktiškai, duoti nemenką „kyšį“ Turkijai už sąlyginę „padėties kontrolę“.
Tačiau, realiai žiūrint, ES tik minimaliai stengiasi spręsti problemas, kurios potencialiai gali turėti gerokai rimtesnių pasekmių nei įžvelgiame dabar.
ES tiek Ukrainoje, tiek Viduriniuose Rytuose perduoda savo užsienio politikos mandatą JAV ir iš dalies NATO, moka pinigus, dotacijas ir tikisi, kad viskas praeis. Deja, taip nebus.
Žiūrime į Jungtinę Karalystę ir pagal tai bandome suprasti, kas bus toliau su ES. Tačiau, manau, reikia žiūrėti ne Londono kryptimi, o įvertinti Lietuvos ir Estijos patirtį.
Norint spręsti problemas, reikia gerokai giliau įsiskverbti į esamų konfliktų esmę, rasti būdus, kaip juos malšinti ir išspręsti. Tai reikalauja ne tik pinigų, bet ir politinio ryžto. Jeigu, pavyzdžiui, ES mato reikalą remti Ukrainą ( lyg ir mato) reikia suprasti, kad tik „minkštas“ rėmimas, turint tokį priešininką kaip Rusija, problemos neišspręs. Jokiu būdu nesakau, kad reikia tiesiogiai įsivelti į karą, bet galima įvairiais būdais Ukrainai suteikti gerokai stipresnį užnugarį. Taip pat ir Viduriniuose Rytuose galima aktyviau bandyti stabilizuoti padėtį.
ES pagrindinė vidinė problema, nors kiek kitokia, taip pat susijusi su aiškumu ir apibrėžimu. Paprastas ES pilietis menkai supranta ES struktūrą, visų pirma į tai žiūri kaip į didžiulę biurokratiją, kur reikalai sprendžiami pagal ne visuomet suprantamą logiką.
ES valdininkai taip pat ne visi yra aukščiausios rūšies, o dažnai net dekoratyviniai. Geriausias pavyzdys – Europarlamentas, kur dažnai į „auksinę tremtį“ siunčiami kontroversiškos arba abejotinos reputacijos politiniai veikėjai kurie, vaizdžiai tariant, neranda vietos namie. Ir net veda aiškią antiES politiką (!).
Kaip paradoksaliai beskambėtų, Jungtinės Karalystės išėjimo kontekste, manau, metas didinti vidinės ES demokratijos dinamiką. Patirtis rodo, kad Europoje gyvenantys žmonės turi aktyviau prisidėti prie ES vystymosi. Kitaip ir toliau jiems galvas kvaršins visokie oportunistai. Jūs manote, kad Jungtinės Karalystės klounai yra blogiausias variantas? Oi, ne.
Laimei, šiandien įmanoma gerokai didinti piliečių tiesioginį dalyvavimą. Geriausias pavyzdys, kaip tai daryti – Estija, kur aktyviai plėtojama e-demokratija, o piliečiai turi stebėtinai daug galimybių aktyviai prisidėti prie įvairių lygių sprendimų procesų. Žinoma, reikia aptarti, kaip ir iki kokio lygio toks aktyvumas galėtų būti skatinamas, bet, kad taip reikia daryti –neabejotina.
O kalbant apie užsienio politikos raidą, Lietuva Ukrainos kontekste elgiasi pavyzdingai, rodo sugebėjimą, ryžtą ir sumanumą tiek humanitariniame, tiek kariniame, tiek politiniame sektoriuje. Aktyviai veikdama Ukrainoje, kaupdama patirtį ir augindama autoritetą konflikto kamuojamo šalyje Lietuva ateityje galės veikti dar efektyviau. Matome tik pradžią.
Kodėl čia kalbu apie Baltijos šalių pavyzdį? Taip, šios šalys elgiasi protingai sudėtingoje situacijoje, bet, yra dar vienas momentas. Abi šalys supranta, kad kovoja dėl savo išlikimo. Lietuva tai suvokia matydama išorinę grėsmę, kurią kelia geopolitinė padėtis. Estija tai suvokia dėl demografinių problemų, nes, norėdama išlikti, privalo didinti savo piliečių tiesioginį dalyvavimą sprendimų procesuose.
Šiandien žiūrime į Jungtinę Karalystę ir pagal tai bandome suprasti, kas bus toliau su ES. Tačiau, manau, reikia žiūrėti ne Londono kryptimi, o įvertinti Lietuvos ir Estijos patirtį. Šių dviejų nedidelių ES narių pastangos daugiau pasako apie tikrąją ES padėtį negu matyti iš pirmo žvilgsnio.
Skaitykite daugiau: 15min
"Jei prezidento rinkimai Ukrainoje būtų rytoj, ko gero, Nadijos Savčenko rimčiausia konkurentė būtų Dalia Grybauskaitė"
2016 birželio 2d. 08:00 15min Jonas Ohmanas
Jonas Ohmanas: Iš Ukrainos – geri žodžiai Lietuvai
Retkarčiais vis atsiduriu Ukrainoje, tad galiu papasakoti, ką matau šioje šalyje. Žinoma, tai nėra išsami ir objektyvi informacija. Labiau mano žvilgsnis, remiantis tuo, ką žinau iš pokalbių su žmonėmis ir patyriau būdamas ten.
Apie viską dėl įvairių priežasčių negaliu kalbėti, tačiau stengiuosi kiek įmanoma objektyviau pažvelgti į itin sudėtingą situaciją.
Ukrainos rytuose karinė padėtis ir toliau įtempta. Separatistai vis stipriau ir vis intensyviau vykdo apšaudymus iš įvairių pabūklų ir sistemų, kartai net tiesiogine ugnimi iš tankų. Ypač čia galima paminėti vadinamą „Promzoną“ (industrinę zoną) Avdijivkoje, į šiaurę nuo Donecko, kur jau nemažai laiko kasdien vyksta intensyvios kovos. Vos ne kasdien žūsta pora ar keletas karių Ukrainos pusėje.
Rusijos diversinės grupės (DRG) toliau veržiasi į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Pagrindinė užduotis, matyt, bandyti rasti spragų gynybos sistemoje. Įsiveržimai kartais būna su nuostoliais. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Ukrainos pusėje, stabdant įsiveržimus, ypač nakties metu, pradėta naudoti vadinamuosius IED (improvizuotus sprogstamuosius užtaisus).
Apskritai pastaruoju metu atsiranda vis daugiau įvairių įdomių nestandartinių ginklų, prietaisų ir įrangos, kurie išbandomi lauko sąlygomis ir patobulinami. Galima paminėti fronte atsiradusius „Mosin“ šautuvus, naudotus dar carinėje kariuomenėje, ant kurių (beje, ir su lietuvių pagalba) pritaisoma moderni optika, tokiu būdu, lyginant su snaiperiniu šautuvu „SVD“, gerokai padidinant veikimo atstumą.
ESBO (karo veiksmų stebėtojų) organizacijos vaidmuo tampa vis labiau neaiškus. Jos autoritetas smarkiai kvestionuojamas tiek Ukrainos, tiek separatistų. Tuo pačiu jaučiamas didėjantis žvalgybos duomenų ir analizės poreikis Vakaruose. Atsiranda įvairių konflikto studijų, ypač JAV, deja, jos ne visada adekvačios ir kartais net gerokai pro šalį.
Ukraina turi jau šimtatūkstantinę kariuomenę, dalinių įvairiuose poligonuose ir dislokacijos vietose visoje šalyje. Išlaikyti ir užimti tokį didelį kiekį žmonių – nelengva užduotis, kuri ne visada pavyksta iki galo.
Mobilizuotųjų motyvacija taip pat labai skiriasi. Žadama iki 2020-ųjų pereiti prie NATO standartų, kas bet kuriai šaliai būtų didžiulis iššūkis. Viena rimčiausių perėjimo problemų – puskarininkių (pvz.: seržantų) trūkumas. Tradiciškai, pagal sovietinį modelį, sprendimai priimami labai centralizuotai, žemesniems lygiams paliekant tik minimalią veikimo laisvę. Kadangi taip pat trūksta „modernių“ karininkų, gabūs puskarininkiai greitai paaukštinami, o spraga lieka neužpildyta.
Ukrainoje begalė žmonių, perėjusių karą ir grįžusių namo. Tam tikra dalis jų, mano skaičiavimais, kas penktas, grįžta su rimtomis ir labai rimtomis psichologinėmis traumomis. Esami resursai šiai problemai spręsti nepakankami ir laikui bėgant bus skaudžių pasekmių.
Yra nemažai tarnavusių, kurie norėtų grįžti į frontą, bet nenori to daryti nei įsiliedami į krašto apsaugos struktūras, nei į Nacionalinę gvardiją. Vis labiau jaučiamas noras sukurti savanorių pajėgas, kažką panašaus į Lietuvos savanorius ar Estijos „Kaitseliit“. Tačiau politinės valios kol kas smarkiai trūksta.
Susidomėjimas Ukraina Vakaruose, kaip bebūtų, didėja, pradeda dairytis įvairūs investuotojai. Kadangi Rusijoje investavimo galimybės darosi vis labiau miglotos, Ukraina atrodo vis patrauklesnė, tuo labiau kad šalis aiškiai orientuojasi į Vakarus.
Užsieniečių patarėjų skaičius administracijoje taip pat auga, verta paminėti, kad buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas prieš kelias dienas taip pat tapo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos patarėju. Paraleliai su formaliomis ES pastangomis vis stiprėja Ukrainos neformalūs ryšiai su Europa. Čia reikėtų paminėti Lenkiją, kur šiuo metu apie pusė milijono ukrainiečių dirba ir tokiu būdu išlaiko save ir namuose likusius artimuosius.
Politiškai šalis toliau svyruoja. Jei trumpai, galima būtų pasakyti, kad vis labiau aiškėja trys galios poliai: „Oligarchai“ (verslo interesai) – „Generolai“ (saugumo ir krašto apsaugos struktūros) ir „Revoliucionieriai“ (Maidano aplinka). Nors gal iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo aišku, šios jėgos tarpusavyje susijusios kartais gan savotiškais ryšiais ir santykiais, apie kuriuos reikėtų atskirai parašyti.
Apie didvyre laikomos Nadijos Savčenko grįžimą į Ukrainą iš Rusijos kalėjimo dar labai sunku ką nors pasakyti. Akivaizdu, kad ji suks į politiką, bet su kuo ir kaip, kol kas neįmanoma numatyti. Pasirinkimas kol kas nemažas.
N.Savčenko išrinkta į Radą nuo oligarchės Julijos Tymošenko partijos „Tėvynė“. Prezidentas P.Porošenka taip pat bando visais įmanomais būdais ją pritraukti prie savęs. Požiūris į ją iš Maidano bei krašto apsaugos struktūrų aplinkos nėra vienareikšmiškas.
Ukrainoje galima daug gero išgirsti apie Lietuvą ir jos vaidmenį. Juokaujant galima sakyti, kad jei prezidento rinkimai Ukrainoje būtų rytoj, ko gero, N.Savčenko rimčiausia konkurentė būtų Dalia Grybauskaitė. Lietuvos indėlis apskritai itin pastebimas Ukrainoje – tiek kariniuose reikaluose, tiek kitose sferose. Lietuva vis labiau ukrainiečiams pasirodo kaip tam tikras „modelis“, iš kurio galima daug ko pasisemti.
Reikia dar paminėti dažnai nematomą Lietuvos „sąveiką“ su kitomis šalimis ir struktūromis Vakaruose. Kol Lenkija, kaip minėta, vis labiau sudaro tam tikrą neformalų Ukrainos ekonominį „užnugarį“, Lietuva veikia kaip Ukrainos „balsas“ Europoje ir NATO. Taip pat galima manyti, kad didėjantys NATO įsipareigojimai Baltijos šalyse Lietuvai leidžia dar laisviau ir užtikrinčiau veikti Ukrainoje.
Iš viso, pagal galimybes ir resursus, Lietuvos veikimas Ukrainoje yra viena geriausių tokio pobūdžio pagalbos iniciatyvų, kokių esu matęs. Galiu tik raginti ir toliau veikti ir, kiek įmanoma, didinti pastangas, o gal net prašyti „išorinio“ finansavimo Lietuvos projektams Ukrainoje. Lietuva savo veiksmais Ukrainoje bei tarptautinėje arenoje akivaizdžiai augina savo autoritetą.
Pabaigai drįsčiau pastebėti, kad, nors mes Lietuvoje plačiai kalbame apie šalies „gynybą“ ir jos poreikius, geriausia gynyba, kaip bebūtų, yra vienoks ar kitoks „puolimas“. Vienintelis būdas užtikrinti Lietuvos ilgalaikį saugumą yra neutralizuoti Rusiją ir jos agresyvumą. Ir būtent tai daroma Ukrainoje.
Apie viską dėl įvairių priežasčių negaliu kalbėti, tačiau stengiuosi kiek įmanoma objektyviau pažvelgti į itin sudėtingą situaciją.
Ukrainos rytuose karinė padėtis ir toliau įtempta. Separatistai vis stipriau ir vis intensyviau vykdo apšaudymus iš įvairių pabūklų ir sistemų, kartai net tiesiogine ugnimi iš tankų. Ypač čia galima paminėti vadinamą „Promzoną“ (industrinę zoną) Avdijivkoje, į šiaurę nuo Donecko, kur jau nemažai laiko kasdien vyksta intensyvios kovos. Vos ne kasdien žūsta pora ar keletas karių Ukrainos pusėje.
Rusijos diversinės grupės (DRG) toliau veržiasi į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Pagrindinė užduotis, matyt, bandyti rasti spragų gynybos sistemoje. Įsiveržimai kartais būna su nuostoliais. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Ukrainos pusėje, stabdant įsiveržimus, ypač nakties metu, pradėta naudoti vadinamuosius IED (improvizuotus sprogstamuosius užtaisus).
Apskritai pastaruoju metu atsiranda vis daugiau įvairių įdomių nestandartinių ginklų, prietaisų ir įrangos, kurie išbandomi lauko sąlygomis ir patobulinami. Galima paminėti fronte atsiradusius „Mosin“ šautuvus, naudotus dar carinėje kariuomenėje, ant kurių (beje, ir su lietuvių pagalba) pritaisoma moderni optika, tokiu būdu, lyginant su snaiperiniu šautuvu „SVD“, gerokai padidinant veikimo atstumą.
ESBO (karo veiksmų stebėtojų) organizacijos vaidmuo tampa vis labiau neaiškus. Jos autoritetas smarkiai kvestionuojamas tiek Ukrainos, tiek separatistų. Tuo pačiu jaučiamas didėjantis žvalgybos duomenų ir analizės poreikis Vakaruose. Atsiranda įvairių konflikto studijų, ypač JAV, deja, jos ne visada adekvačios ir kartais net gerokai pro šalį.
Ukraina turi jau šimtatūkstantinę kariuomenę, dalinių įvairiuose poligonuose ir dislokacijos vietose visoje šalyje. Išlaikyti ir užimti tokį didelį kiekį žmonių – nelengva užduotis, kuri ne visada pavyksta iki galo.
Mobilizuotųjų motyvacija taip pat labai skiriasi. Žadama iki 2020-ųjų pereiti prie NATO standartų, kas bet kuriai šaliai būtų didžiulis iššūkis. Viena rimčiausių perėjimo problemų – puskarininkių (pvz.: seržantų) trūkumas. Tradiciškai, pagal sovietinį modelį, sprendimai priimami labai centralizuotai, žemesniems lygiams paliekant tik minimalią veikimo laisvę. Kadangi taip pat trūksta „modernių“ karininkų, gabūs puskarininkiai greitai paaukštinami, o spraga lieka neužpildyta.
Ukrainoje begalė žmonių, perėjusių karą ir grįžusių namo. Tam tikra dalis jų, mano skaičiavimais, kas penktas, grįžta su rimtomis ir labai rimtomis psichologinėmis traumomis. Esami resursai šiai problemai spręsti nepakankami ir laikui bėgant bus skaudžių pasekmių.
Yra nemažai tarnavusių, kurie norėtų grįžti į frontą, bet nenori to daryti nei įsiliedami į krašto apsaugos struktūras, nei į Nacionalinę gvardiją. Vis labiau jaučiamas noras sukurti savanorių pajėgas, kažką panašaus į Lietuvos savanorius ar Estijos „Kaitseliit“. Tačiau politinės valios kol kas smarkiai trūksta.
Susidomėjimas Ukraina Vakaruose, kaip bebūtų, didėja, pradeda dairytis įvairūs investuotojai. Kadangi Rusijoje investavimo galimybės darosi vis labiau miglotos, Ukraina atrodo vis patrauklesnė, tuo labiau kad šalis aiškiai orientuojasi į Vakarus.
Užsieniečių patarėjų skaičius administracijoje taip pat auga, verta paminėti, kad buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas prieš kelias dienas taip pat tapo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos patarėju. Paraleliai su formaliomis ES pastangomis vis stiprėja Ukrainos neformalūs ryšiai su Europa. Čia reikėtų paminėti Lenkiją, kur šiuo metu apie pusė milijono ukrainiečių dirba ir tokiu būdu išlaiko save ir namuose likusius artimuosius.
Politiškai šalis toliau svyruoja. Jei trumpai, galima būtų pasakyti, kad vis labiau aiškėja trys galios poliai: „Oligarchai“ (verslo interesai) – „Generolai“ (saugumo ir krašto apsaugos struktūros) ir „Revoliucionieriai“ (Maidano aplinka). Nors gal iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo aišku, šios jėgos tarpusavyje susijusios kartais gan savotiškais ryšiais ir santykiais, apie kuriuos reikėtų atskirai parašyti.
Apie didvyre laikomos Nadijos Savčenko grįžimą į Ukrainą iš Rusijos kalėjimo dar labai sunku ką nors pasakyti. Akivaizdu, kad ji suks į politiką, bet su kuo ir kaip, kol kas neįmanoma numatyti. Pasirinkimas kol kas nemažas.
N.Savčenko išrinkta į Radą nuo oligarchės Julijos Tymošenko partijos „Tėvynė“. Prezidentas P.Porošenka taip pat bando visais įmanomais būdais ją pritraukti prie savęs. Požiūris į ją iš Maidano bei krašto apsaugos struktūrų aplinkos nėra vienareikšmiškas.
Ukrainoje galima daug gero išgirsti apie Lietuvą ir jos vaidmenį. Juokaujant galima sakyti, kad jei prezidento rinkimai Ukrainoje būtų rytoj, ko gero, N.Savčenko rimčiausia konkurentė būtų Dalia Grybauskaitė. Lietuvos indėlis apskritai itin pastebimas Ukrainoje – tiek kariniuose reikaluose, tiek kitose sferose. Lietuva vis labiau ukrainiečiams pasirodo kaip tam tikras „modelis“, iš kurio galima daug ko pasisemti.
Reikia dar paminėti dažnai nematomą Lietuvos „sąveiką“ su kitomis šalimis ir struktūromis Vakaruose. Kol Lenkija, kaip minėta, vis labiau sudaro tam tikrą neformalų Ukrainos ekonominį „užnugarį“, Lietuva veikia kaip Ukrainos „balsas“ Europoje ir NATO. Taip pat galima manyti, kad didėjantys NATO įsipareigojimai Baltijos šalyse Lietuvai leidžia dar laisviau ir užtikrinčiau veikti Ukrainoje.
Iš viso, pagal galimybes ir resursus, Lietuvos veikimas Ukrainoje yra viena geriausių tokio pobūdžio pagalbos iniciatyvų, kokių esu matęs. Galiu tik raginti ir toliau veikti ir, kiek įmanoma, didinti pastangas, o gal net prašyti „išorinio“ finansavimo Lietuvos projektams Ukrainoje. Lietuva savo veiksmais Ukrainoje bei tarptautinėje arenoje akivaizdžiai augina savo autoritetą.
Pabaigai drįsčiau pastebėti, kad, nors mes Lietuvoje plačiai kalbame apie šalies „gynybą“ ir jos poreikius, geriausia gynyba, kaip bebūtų, yra vienoks ar kitoks „puolimas“. Vienintelis būdas užtikrinti Lietuvos ilgalaikį saugumą yra neutralizuoti Rusiją ir jos agresyvumą. Ir būtent tai daroma Ukrainoje.
Jonas Ohmanas: Apie Rusiją ir Vilką
Šaltinis: 15min 08:00 2016-04-15
Rusijos aktyvumas ir įžūlumas pastarosiomis savaitėmis akivaizdžiai didėja. Galima paminėti augančią priespaudą Kryme, kur totorių Medžliso (parlamento) veikla sustabdoma, kibernetines atakas prieš Lietuvą ir, žinoma, antskrydžius virš JAV laivo Baltijos jūroje.
Dar galima pridėti, kad kovinis aktyvumas Rytų Ukrainoje, pagal mano turimą informaciją, tik didėja.
Kiek tai susiję su kitais, Rusijai ir V.Putinui, nemaloniais reikalais, visų pirma „Panama Papers“, o kiek vyksta kitais sumetimais, nelengva pasakyti. Tačiau manau, kad tai turi būti interpretuojama kaip ilgalaikės strategijos veiksmai, kurie anksčiau ar vėliau būtų nutikę.
Mane nuoširdžiai stebina pasaulio naivumas, kad su Rusija galima kaip nors „susitarti“. Ryškiai matau, kad ji, viena vertus, visada laikysis susitarimų tik laikinai ir tik tiek, kiek tai jai naudinga. Be to, visada turi kažkokį „kozirį“ kišenėje, dažniausiai kokį nors netikėtą veiksmą, kaip, pavyzdžiui, Sirijoje.
Bet, svarbiausia, Rusija visą laiką žaidžia ant savo galimybių ribos ir tam, kaip minėjau, turi pakankamai apgalvotą ilgalaikę strategiją. Pagal ją, reikalui esant, gali sau leisti daryti pakankamai drastiškus žingsnius, tuo pačiu sukeldama tam tikrą „nenusakomumo momentą“.
Vakarai, bent taip atrodo, žaidžia daugiausiai pusę metų į priekį. Su kažkokia iliuzine viltimi, kad viskas pasitaisys „jei tik...“. Žaidžia pakankamai nevieningai, kiekviena šalis su savo ribojimais, pasiūlymais ir „ryšiais“. O kai taisyklės sulaužomos, sutrinka ar gal labiau apsimeta, kad viskas vis dėlto vyko taip, kaip numatyta. ESBO stebėtojai Rytų Ukrainoje, ko gero, geriausias pavyzdys, kai „abi pusės“ raginamos laikytis paliaubų, nors akivaizdu, kad Rusijos palaikomos ginkluotos formuotės yra tos, kurios jas laužo.
Galima sakyti, kad Rusija yra sudėliojusi Vakarų „psichologinį profilį“ ir jau neblogai žino, kiek galima provokuoti, kur reikia stengtis ir kur galima tiesiog ignoruoti Vakarų reakcijas. (Šito profilio sudarymas, beje, vyksta seniai, bent nuo Čečėnijos antro karo, kai rusai tiesiog degindavo kokį kaimą, tada sustodavo ir stebėdavo, ar reaguos kas nors Vakaruose, ar ne).
Dar, kaip bebūtų su „Panama Papers“ ir nešvariais reikalais Rusijoje, Maskva puikiai žino Vakarų godumą ir nenorą visiškai atsitraukti nuo jos ir jos rinkos. Fiksuoju vis daugiau užuominų, kad, kaip bebūtų, vakariečių viltis atgauti bent dalį jau padarytų investicijų Rusijoje neblėsta ir gerokai apsunkina perspektyvas vieningai veikti.
Nes kiekvienas verslininkas žino, jog nieko nėra baisiau negu žymus atkovotos rinkos dalies praradimas, tuo labiau tokioje didžiulėje rinkoje kaip Rusija, ir dėl to stengiasi bent ten pasilikti. Argentinietiškas „Džiugo“ sūris tik pavyzdėlis. Žinau, kad Rusijoje tebevyksta prekyba su įvairiomis Vakarų bendrovėmis, kurių prekės, galima sakyti, yra karinės paskirties.
Žinoma, čia turi reikšmės ir Vakarų aiškiai išreikštas noras nė iš tolo nesivelti į ką nors, ką būtų galima pavadinti atviru konfliktu. Kalbu čia nebūtinai apie tiesioginį karą, bet ir, tarkime, apie Ukrainos rėmimą, atimant okupuotas teritorijas. Tą galima pastebėti, pavyzdžiui, NATO šalių Ukrainos pajėgų mokymuose, kur stengiamasi neperduoti jokių įgūdžių, kurie galėtų būti naudojami puolant.
Kiek ironiška, kad nemenkas Rusijos žvalgybos karinis potencialas per pastarąjį dešimtmetį įgytas iš tų pačių Vakarų. Galiu čia paminėti FSB ir kitų atsakingų tarnybų telefonų klausymosi aparatūrą, kuri eteryje „gaudo balsus“ pagal tembrą. Ši technika buvo parduota vokiečių 2007 metais, prieš Gruzijos karą, vėliau dar pagerinta amerikiečių (!) pagalba.
Žodžiu, nors „techniškai“ gal ir būtų galimybių Rusiją pastatyti į vietą, užduotis, pasirodo, be galo sunki. Nėra nei pakankamai stiprios vienybės, nei ilgalaikės strategijos, nei pakankamai stipraus noro tai daryti. Visame tame Lietuvos vaidmuo darosi vis svarbesnis. Net, sakyčiau, pamažu Lietuva tampa lydere. Tai dėl trijų priežasčių.
1. Lietuva kovoje su Rusija valdo vieną labai svarbų psichologinį ginklą, kurį pavadinčiau „moraliniu ryžtu“.
Tai – tiesiog daryti tai, kas morališkai teisinga. Ir nebijoti. Ši savybė 1991 metais buvo be galo svarbi, prieš tokį moralinį ryžtą atsimuša bet kokie melai ir gudrybės. Matyt, tos pamokos nepamirštos, ir tai vis labiau galima pastebėti elgesyje su Rusija ir jos agresija. Tame kontekste kibernetinės atakos prieš Lietuvos valdžios institucijas yra Kremliaus komplimentas. Istorijos peripetijose jos net simbolinės: prieš 25 metus nesėkmingai bandė patekti į Seimą, o dabar bando jį užblokuoti (!).
2. Lietuva sugeba, pagal savo pajėgumus, efektyviai veikti.
Čia, beje, šalies posovietinė tapatybė – didžiulis privalumas. Ji žino, ką ir kaip daryti ir karo Ukrainoje kontekste, ir kovoje su Kremliaus teisingumo trafaretais. Ji, pavyzdžiui, neturi JAV mokymo apribojimų dirbant su Ukrainos pajėgomis ir gali perduoti visus reikalingus įgūdžius. Taip pat Lietuva vis labiau sugeba reaguoti į Rusijos ėjimus, pavyzdžiui, Nadijos Savčenko byloje – mikliai pristatytas nepageidaujamų asmenų sąrašas.
3. Lietuva savo užsienio politikoje žaidžia brėždama ilgalaikę perspektyvą.
Kaip bebūtų, nei Rusija, nei Ukraina, pasibaigus konfliktui, nedings iš žemėlapio. Lietuva turi ne tik savisaugos, bet ir regioninio stabilumo sumetimais matyti ilgalaikę perspektyvą. Ir tai, savo ruožtu, verčia sukurti kompleksiškas strategijas. To, mano galva, nedaro Vakarai, kurie tik nori, kad viskas „pasibaigtų“.
Be abejo, ir Rusija šią tendenciją mato ir atitinkamai pradeda labiau kreipti dėmesį į Lietuvą. Manau, artimiausiu metu Lietuvai bus metamas ne vienas provokacinis iššūkis. Bet iš to, ką matau, tai – didžiulis komplimentas. Kai gangsteris apie tave prastai šneka, eini teisinga kryptimi.
Drįsčiau raginti Lietuvą dar labiau užsiimti kova su Rusija. Ir ne tik užsiimti, bet ir tarptautiname kontekste imtis lyderystės. Tegu Vilkas mane girdi.
Mane nuoširdžiai stebina pasaulio naivumas, kad su Rusija galima kaip nors „susitarti“. Ryškiai matau, kad ji, viena vertus, visada laikysis susitarimų tik laikinai ir tik tiek, kiek tai jai naudinga. Be to, visada turi kažkokį „kozirį“ kišenėje, dažniausiai kokį nors netikėtą veiksmą, kaip, pavyzdžiui, Sirijoje.
Bet, svarbiausia, Rusija visą laiką žaidžia ant savo galimybių ribos ir tam, kaip minėjau, turi pakankamai apgalvotą ilgalaikę strategiją. Pagal ją, reikalui esant, gali sau leisti daryti pakankamai drastiškus žingsnius, tuo pačiu sukeldama tam tikrą „nenusakomumo momentą“.
Vakarai, bent taip atrodo, žaidžia daugiausiai pusę metų į priekį. Su kažkokia iliuzine viltimi, kad viskas pasitaisys „jei tik...“. Žaidžia pakankamai nevieningai, kiekviena šalis su savo ribojimais, pasiūlymais ir „ryšiais“. O kai taisyklės sulaužomos, sutrinka ar gal labiau apsimeta, kad viskas vis dėlto vyko taip, kaip numatyta. ESBO stebėtojai Rytų Ukrainoje, ko gero, geriausias pavyzdys, kai „abi pusės“ raginamos laikytis paliaubų, nors akivaizdu, kad Rusijos palaikomos ginkluotos formuotės yra tos, kurios jas laužo.
Galima sakyti, kad Rusija yra sudėliojusi Vakarų „psichologinį profilį“ ir jau neblogai žino, kiek galima provokuoti, kur reikia stengtis ir kur galima tiesiog ignoruoti Vakarų reakcijas. (Šito profilio sudarymas, beje, vyksta seniai, bent nuo Čečėnijos antro karo, kai rusai tiesiog degindavo kokį kaimą, tada sustodavo ir stebėdavo, ar reaguos kas nors Vakaruose, ar ne).
Dar, kaip bebūtų su „Panama Papers“ ir nešvariais reikalais Rusijoje, Maskva puikiai žino Vakarų godumą ir nenorą visiškai atsitraukti nuo jos ir jos rinkos. Fiksuoju vis daugiau užuominų, kad, kaip bebūtų, vakariečių viltis atgauti bent dalį jau padarytų investicijų Rusijoje neblėsta ir gerokai apsunkina perspektyvas vieningai veikti.
Nes kiekvienas verslininkas žino, jog nieko nėra baisiau negu žymus atkovotos rinkos dalies praradimas, tuo labiau tokioje didžiulėje rinkoje kaip Rusija, ir dėl to stengiasi bent ten pasilikti. Argentinietiškas „Džiugo“ sūris tik pavyzdėlis. Žinau, kad Rusijoje tebevyksta prekyba su įvairiomis Vakarų bendrovėmis, kurių prekės, galima sakyti, yra karinės paskirties.
Žinoma, čia turi reikšmės ir Vakarų aiškiai išreikštas noras nė iš tolo nesivelti į ką nors, ką būtų galima pavadinti atviru konfliktu. Kalbu čia nebūtinai apie tiesioginį karą, bet ir, tarkime, apie Ukrainos rėmimą, atimant okupuotas teritorijas. Tą galima pastebėti, pavyzdžiui, NATO šalių Ukrainos pajėgų mokymuose, kur stengiamasi neperduoti jokių įgūdžių, kurie galėtų būti naudojami puolant.
Kiek ironiška, kad nemenkas Rusijos žvalgybos karinis potencialas per pastarąjį dešimtmetį įgytas iš tų pačių Vakarų. Galiu čia paminėti FSB ir kitų atsakingų tarnybų telefonų klausymosi aparatūrą, kuri eteryje „gaudo balsus“ pagal tembrą. Ši technika buvo parduota vokiečių 2007 metais, prieš Gruzijos karą, vėliau dar pagerinta amerikiečių (!) pagalba.
Žodžiu, nors „techniškai“ gal ir būtų galimybių Rusiją pastatyti į vietą, užduotis, pasirodo, be galo sunki. Nėra nei pakankamai stiprios vienybės, nei ilgalaikės strategijos, nei pakankamai stipraus noro tai daryti. Visame tame Lietuvos vaidmuo darosi vis svarbesnis. Net, sakyčiau, pamažu Lietuva tampa lydere. Tai dėl trijų priežasčių.
1. Lietuva kovoje su Rusija valdo vieną labai svarbų psichologinį ginklą, kurį pavadinčiau „moraliniu ryžtu“.
Tai – tiesiog daryti tai, kas morališkai teisinga. Ir nebijoti. Ši savybė 1991 metais buvo be galo svarbi, prieš tokį moralinį ryžtą atsimuša bet kokie melai ir gudrybės. Matyt, tos pamokos nepamirštos, ir tai vis labiau galima pastebėti elgesyje su Rusija ir jos agresija. Tame kontekste kibernetinės atakos prieš Lietuvos valdžios institucijas yra Kremliaus komplimentas. Istorijos peripetijose jos net simbolinės: prieš 25 metus nesėkmingai bandė patekti į Seimą, o dabar bando jį užblokuoti (!).
2. Lietuva sugeba, pagal savo pajėgumus, efektyviai veikti.
Čia, beje, šalies posovietinė tapatybė – didžiulis privalumas. Ji žino, ką ir kaip daryti ir karo Ukrainoje kontekste, ir kovoje su Kremliaus teisingumo trafaretais. Ji, pavyzdžiui, neturi JAV mokymo apribojimų dirbant su Ukrainos pajėgomis ir gali perduoti visus reikalingus įgūdžius. Taip pat Lietuva vis labiau sugeba reaguoti į Rusijos ėjimus, pavyzdžiui, Nadijos Savčenko byloje – mikliai pristatytas nepageidaujamų asmenų sąrašas.
3. Lietuva savo užsienio politikoje žaidžia brėždama ilgalaikę perspektyvą.
Kaip bebūtų, nei Rusija, nei Ukraina, pasibaigus konfliktui, nedings iš žemėlapio. Lietuva turi ne tik savisaugos, bet ir regioninio stabilumo sumetimais matyti ilgalaikę perspektyvą. Ir tai, savo ruožtu, verčia sukurti kompleksiškas strategijas. To, mano galva, nedaro Vakarai, kurie tik nori, kad viskas „pasibaigtų“.
Be abejo, ir Rusija šią tendenciją mato ir atitinkamai pradeda labiau kreipti dėmesį į Lietuvą. Manau, artimiausiu metu Lietuvai bus metamas ne vienas provokacinis iššūkis. Bet iš to, ką matau, tai – didžiulis komplimentas. Kai gangsteris apie tave prastai šneka, eini teisinga kryptimi.
Drįsčiau raginti Lietuvą dar labiau užsiimti kova su Rusija. Ir ne tik užsiimti, bet ir tarptautiname kontekste imtis lyderystės. Tegu Vilkas mane girdi.
Jonas Ohmanas: Apie totalinę gynybą
Jonas Ohmanas 2016 kovo 20d. 15min
Kai bendrauju su vaikais mokyklose, dažnai užduodu vieną provokuojantį klausimą: „O kas iš jūsų gins tėvynę?“. Dažniausiai ranką pakeldavo apie 20 proc. vaikų (dabar procentas kiek aukštesnis, tarp 30 ir 40). Kai klausdavau „kodėl?“, atsakymai būdavo kardinaliai skirtingi.
Kai bendrauju su vaikais mokyklose, dažnai užduodu vieną provokuojantį klausimą: „O kas iš jūsų gins tėvynę?“. Dažniausiai ranką pakeldavo apie 20 proc. vaikų (dabar procentas kiek aukštesnis, tarp 30 ir 40). Kai klausdavau „kodėl?“, atsakymai būdavo kardinaliai skirtingi.
„Neapsimoka“ – standartinis nenorinčių atsakymas, „reikia“ – tų, kurie tai darytų. Vaikai iš ten pat, išorinių skirtumų nėra. Tačiau šitas kardinalus, principinis atsakymų skirtumas mane iki šiol šiek tiek glumina, tačiau skatina mąstyti.
Kad kariuomenė daro ką gali – seniai įsitikinau. Kuo daugiau žmonių iš kariuomenės tenka sutikti, darosi vis ramiau, nes matau savo akimis, kad ten stengiamasi daryti protingas išvadas ir pagal galimybes bei resursus pasiruošti atlikti savo pareigas bet kuria kaina.
Aišku, ten tikrai ne viskas tobula (galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, pvz., lyginant su „Žaibo kirčiu“ gerokai sudėtingesnes ir kompleksiškesnes pratybas), bet kryptis ir noras tikrai yra. Valstybės gynimo tarybos sprendimas palikti šaukimą neribotam laikui taip pat prie to prisideda.
Tačiau, kaip bebūtų, kariuomenė ne viskas. Iššūkiai, kaip jau seniai sakiau, gali būti tokie sudėtingi ir netikėti, kad kariuomenės tiesiog neužteks ar ji gal net netiks.
Nors viskas gražu ant popieriaus, negalima visiškai pasikliauti ir tarptautinės politikos veikėjų įsipareigojimais. Klauskite Ukrainos. Kai skaitau, ką mano, pavyzdžiui, JAV prezidentas apie padėtį Ukrainoje, aiškiai matau, kad Amerikos mąstymas apie Rytų Europos teritorijas iš principo nesikeitė per 100 metų, kad vis dar mąstoma pagal „Kordono principą“, kur Rusija realiai „valdo“ savo artimą aplinką (Baltijos šalys šiandien vienintelis realus, sąlyginis pavyzdys, kad padėtis, ir, atitinkamai, mąstymas bent kiek pasikeitė). Ką tai reiškia, reikalui esant, galima spekuliuoti, bet aš po Ukrainos įvykių esu įsitikinęs, kad tas, kuris savęs pats neapgins, nebus automatiškai išgelbėtas.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje reikia kalbėti apie tai, ką vadinu „totaline gynyba“, kurioje aktyviai dalyvauja ne tik kariuomenė bei įvairios savanorių struktūros. Neslepiu, permetu šią sąvoką iš Švedijos konteksto šaltojo karo metu.
Tai reiškia, kad visa visuomenė, reikalui esant, įvairiais būdais, tiesiogiai ir netiesiogiai, prisideda prie krizės ar konflikto įveikimo. Lietuvoje supratimas apie totalinę gynybą kol kas ganėtinai menkas. Iki šiol šie klausimai rūpi tik minimaliai, jei iš viso rūpi.
Tuo pačiu, saugumo iššūkis atskleidžia tam tikras, galima sakyti, priverstines galimybes mąstyti apie tai, kas konsoliduoja visuomenę, ir skatina apmąstymus apie tai, dėl ko verta ir reikalinga šalį ginti.
Piliečio noras ar nenoras prisidėti prie gynybos ir atitinkamai aukotis ir rizikuoti formuojasi per įvairius faktorius. Čia specialiai nesigilinu, kiek tai priklauso nuo sovietinės praeities, taip pat neįtraukiu šeimos vaidmens, nors pripažįstu – jos pamatinis vaidmuo itin svarbus. Vietoj to noriu pabrėžti keletą, mano manymu, reikšmingų bendruomeninių psichologinių, tarpusavyje susijusių, dalykų, su kuriais reikia dirbti.
Visų pirma: atitolimas nuo savo istorijos – kartais susidaro įspūdis, kad maždaug po 1991-ųjų istorija, ypač švietimo srityje, kažkaip „baigėsi“, tarsi tamsi pasaka laimingai atėjo į pabaigą ir dabar jau gyvensime gerai ir taikiai. Kad istorija ir veiksmai, kuriuos mes šiandien matome, smarkiai susiję, kad tai net tam tikras amžinas tęsinys, nelabai pabrėžiama.
Antra: stipriai veikiantis „vakarietiškas naratyvas“, kur kalba visiškai kitoniški balsai, kur karo ir konflikto pavojus ir su tuo susiję elgesio modeliai iš esmės nebėra kotiruojami, vietoj to skamba kiti gyvenimo prioritetai. Kitaip tariant, patraukliai ir gan lengva ranka siūloma kitokia žmogaus ir visuomenės tapatybė, tačiau, bent kol kas, ne visada atitinkanti rytinės Europos realybę.
Trečia: bendruomeniškumo raidos neaiškumas. Šioks toks bendruomeniškumas Lietuvoje yra ir pamažu auga. Tačiau jis ribotas ir iš vietinės reikšmės nebūtinai „perlipa“ į bendros visuomenės lygį. Ribotas bendruomeniškumas, konflikto atveju, dažnai skatina baimę, perdėtą atsargumą ir uždarumą, kas psichologiškai neleidžia prisidėti prie bendro tikslo.
Ketvirta: piliečio sąvokos neapibrėžtumas. Intelektualų, ir ne tik, tarpe vyksta pastovūs debatai apie tai, kas, pvz., yra „lietuvis“ ir kaip apibrėžti sąmoningą Lietuvos gyventoją. Dažnai kalbama apie „tautą“ kaip apie suvienijantį faktorių. Nors pripažįstu, kad tautos sąvoka konflikto atveju turi savo psichologinius ir iš dalies pritaikytinus privalumus, tačiau šiandien tai gerokai per siauri mąstymo rėmai.
Penkta: išrinktos valdžios nenoras apgalvoti totalinės gynybos koncepciją bei nenoras jos vystyti, o vietoj to – siekis visuomenės prisidėjimo prie saugumo klausimą viešame diskurse laikyti paraštėje.
Vaizdžiai tariant, norima palikti saugumo reikalus „profams“, kad visuomenė per daug nesivargintų. Pavyzdys: kai prieš kiek laiko Krašto apsaugos ministerija išleido „karo instrukciją“, ji buvo siunčiama į įvairias valdiškas įstaigas, o ne, kaip pridera, kiekvienam piliečiui į namus. Taip pat labai trūksta konkretumo diskutuojant, kaip realiai ir konkrečiai paprastas pilietis gali ir privalo prisidėti konflikto atveju.
Šešta: kaip kai kam keistai beskambėtų, bet esu įsitikinęs, kad tolerancijos visuomenėje skatinimas yra puikus gynybinis įrankis. Viena vertus, išorinė agresija yra būtent netolerancija, į kurią tolerantiška visuomenė privalo atsakyti. Kita vertus, būtent tolerancija skatina tarpusavio santykių puoselėjimą su tais, kurie gal nepriklauso artimiausiam ratui.
Paskutinį punktą specialiai palikau pabaigai: jokiu būdu nedarykime prielaidos, kad mano argumentai yra už kažkokią „militaristinę visuomenę“, kur dievinama jėga ir skatinamas aklas patriotizmas.
Nieko panašaus, tokia visuomenė, kai rodo istorija, eina tik į totalitarizmą arba į susinaikinimą ir, dar be to, yra labai nuobodi. Kalbu apie kiek įmanoma įvairią, bet tuo pačiu pakankamai suderintą visuomenę, kuri supranta savo bendrus išteklius ir iššūkius ir dėl to yra pasiruošusi ginti save įvairiausiais būdais. Išvardinau keletą, mano požiūriu, galimų priežasčių, kodėl Lietuvai tai kol kas sekasi gal ne taip gerai, kaip turėtų.
Be akivaizdaus saugumo aspekto, dar esu įsitikinęs, kad „totalinės gynybos“ aptarimas galėtų gerokai prisidėti prie didesnio bendruomeniškumo apskritai, ne tik kalbant apie karą ir konfliktą.
Normali visuomenė, vis dėlto, turi būti kuriama ne karui, o taikiam vystymuisi, bet tokioje visuomenėje tuo pačiu turi būti integruojami fizinio ir politinio saugumo aspektai, tuo labiau turint tokią kaimynę kaip Rusija.
Apie pačią totalinės gynybos koncepciją ir jos įvairias dalis reikės kalbėti kitą kartą. Laukiu skaitytojų pasiūlymų, apie ką būtų tikslinga samprotauti.
Kad kariuomenė daro ką gali – seniai įsitikinau. Kuo daugiau žmonių iš kariuomenės tenka sutikti, darosi vis ramiau, nes matau savo akimis, kad ten stengiamasi daryti protingas išvadas ir pagal galimybes bei resursus pasiruošti atlikti savo pareigas bet kuria kaina.
Aišku, ten tikrai ne viskas tobula (galėčiau nesunkiai įsivaizduoti, pvz., lyginant su „Žaibo kirčiu“ gerokai sudėtingesnes ir kompleksiškesnes pratybas), bet kryptis ir noras tikrai yra. Valstybės gynimo tarybos sprendimas palikti šaukimą neribotam laikui taip pat prie to prisideda.
Tačiau, kaip bebūtų, kariuomenė ne viskas. Iššūkiai, kaip jau seniai sakiau, gali būti tokie sudėtingi ir netikėti, kad kariuomenės tiesiog neužteks ar ji gal net netiks.
Nors viskas gražu ant popieriaus, negalima visiškai pasikliauti ir tarptautinės politikos veikėjų įsipareigojimais. Klauskite Ukrainos. Kai skaitau, ką mano, pavyzdžiui, JAV prezidentas apie padėtį Ukrainoje, aiškiai matau, kad Amerikos mąstymas apie Rytų Europos teritorijas iš principo nesikeitė per 100 metų, kad vis dar mąstoma pagal „Kordono principą“, kur Rusija realiai „valdo“ savo artimą aplinką (Baltijos šalys šiandien vienintelis realus, sąlyginis pavyzdys, kad padėtis, ir, atitinkamai, mąstymas bent kiek pasikeitė). Ką tai reiškia, reikalui esant, galima spekuliuoti, bet aš po Ukrainos įvykių esu įsitikinęs, kad tas, kuris savęs pats neapgins, nebus automatiškai išgelbėtas.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje reikia kalbėti apie tai, ką vadinu „totaline gynyba“, kurioje aktyviai dalyvauja ne tik kariuomenė bei įvairios savanorių struktūros. Neslepiu, permetu šią sąvoką iš Švedijos konteksto šaltojo karo metu.
Tai reiškia, kad visa visuomenė, reikalui esant, įvairiais būdais, tiesiogiai ir netiesiogiai, prisideda prie krizės ar konflikto įveikimo. Lietuvoje supratimas apie totalinę gynybą kol kas ganėtinai menkas. Iki šiol šie klausimai rūpi tik minimaliai, jei iš viso rūpi.
Tuo pačiu, saugumo iššūkis atskleidžia tam tikras, galima sakyti, priverstines galimybes mąstyti apie tai, kas konsoliduoja visuomenę, ir skatina apmąstymus apie tai, dėl ko verta ir reikalinga šalį ginti.
Piliečio noras ar nenoras prisidėti prie gynybos ir atitinkamai aukotis ir rizikuoti formuojasi per įvairius faktorius. Čia specialiai nesigilinu, kiek tai priklauso nuo sovietinės praeities, taip pat neįtraukiu šeimos vaidmens, nors pripažįstu – jos pamatinis vaidmuo itin svarbus. Vietoj to noriu pabrėžti keletą, mano manymu, reikšmingų bendruomeninių psichologinių, tarpusavyje susijusių, dalykų, su kuriais reikia dirbti.
Visų pirma: atitolimas nuo savo istorijos – kartais susidaro įspūdis, kad maždaug po 1991-ųjų istorija, ypač švietimo srityje, kažkaip „baigėsi“, tarsi tamsi pasaka laimingai atėjo į pabaigą ir dabar jau gyvensime gerai ir taikiai. Kad istorija ir veiksmai, kuriuos mes šiandien matome, smarkiai susiję, kad tai net tam tikras amžinas tęsinys, nelabai pabrėžiama.
Antra: stipriai veikiantis „vakarietiškas naratyvas“, kur kalba visiškai kitoniški balsai, kur karo ir konflikto pavojus ir su tuo susiję elgesio modeliai iš esmės nebėra kotiruojami, vietoj to skamba kiti gyvenimo prioritetai. Kitaip tariant, patraukliai ir gan lengva ranka siūloma kitokia žmogaus ir visuomenės tapatybė, tačiau, bent kol kas, ne visada atitinkanti rytinės Europos realybę.
Trečia: bendruomeniškumo raidos neaiškumas. Šioks toks bendruomeniškumas Lietuvoje yra ir pamažu auga. Tačiau jis ribotas ir iš vietinės reikšmės nebūtinai „perlipa“ į bendros visuomenės lygį. Ribotas bendruomeniškumas, konflikto atveju, dažnai skatina baimę, perdėtą atsargumą ir uždarumą, kas psichologiškai neleidžia prisidėti prie bendro tikslo.
Ketvirta: piliečio sąvokos neapibrėžtumas. Intelektualų, ir ne tik, tarpe vyksta pastovūs debatai apie tai, kas, pvz., yra „lietuvis“ ir kaip apibrėžti sąmoningą Lietuvos gyventoją. Dažnai kalbama apie „tautą“ kaip apie suvienijantį faktorių. Nors pripažįstu, kad tautos sąvoka konflikto atveju turi savo psichologinius ir iš dalies pritaikytinus privalumus, tačiau šiandien tai gerokai per siauri mąstymo rėmai.
Penkta: išrinktos valdžios nenoras apgalvoti totalinės gynybos koncepciją bei nenoras jos vystyti, o vietoj to – siekis visuomenės prisidėjimo prie saugumo klausimą viešame diskurse laikyti paraštėje.
Vaizdžiai tariant, norima palikti saugumo reikalus „profams“, kad visuomenė per daug nesivargintų. Pavyzdys: kai prieš kiek laiko Krašto apsaugos ministerija išleido „karo instrukciją“, ji buvo siunčiama į įvairias valdiškas įstaigas, o ne, kaip pridera, kiekvienam piliečiui į namus. Taip pat labai trūksta konkretumo diskutuojant, kaip realiai ir konkrečiai paprastas pilietis gali ir privalo prisidėti konflikto atveju.
Šešta: kaip kai kam keistai beskambėtų, bet esu įsitikinęs, kad tolerancijos visuomenėje skatinimas yra puikus gynybinis įrankis. Viena vertus, išorinė agresija yra būtent netolerancija, į kurią tolerantiška visuomenė privalo atsakyti. Kita vertus, būtent tolerancija skatina tarpusavio santykių puoselėjimą su tais, kurie gal nepriklauso artimiausiam ratui.
Paskutinį punktą specialiai palikau pabaigai: jokiu būdu nedarykime prielaidos, kad mano argumentai yra už kažkokią „militaristinę visuomenę“, kur dievinama jėga ir skatinamas aklas patriotizmas.
Nieko panašaus, tokia visuomenė, kai rodo istorija, eina tik į totalitarizmą arba į susinaikinimą ir, dar be to, yra labai nuobodi. Kalbu apie kiek įmanoma įvairią, bet tuo pačiu pakankamai suderintą visuomenę, kuri supranta savo bendrus išteklius ir iššūkius ir dėl to yra pasiruošusi ginti save įvairiausiais būdais. Išvardinau keletą, mano požiūriu, galimų priežasčių, kodėl Lietuvai tai kol kas sekasi gal ne taip gerai, kaip turėtų.
Be akivaizdaus saugumo aspekto, dar esu įsitikinęs, kad „totalinės gynybos“ aptarimas galėtų gerokai prisidėti prie didesnio bendruomeniškumo apskritai, ne tik kalbant apie karą ir konfliktą.
Normali visuomenė, vis dėlto, turi būti kuriama ne karui, o taikiam vystymuisi, bet tokioje visuomenėje tuo pačiu turi būti integruojami fizinio ir politinio saugumo aspektai, tuo labiau turint tokią kaimynę kaip Rusija.
Apie pačią totalinės gynybos koncepciją ir jos įvairias dalis reikės kalbėti kitą kartą. Laukiu skaitytojų pasiūlymų, apie ką būtų tikslinga samprotauti.
VIDEO как командир 18 ой отдельной мотострелковой бригады рф отчитывает военнослужащих
Lietuvą įsimylėjęs švedas J.Ohmanas Šventiniai pastebejimai is šalies
Lrytas.lt 2009-03--11
„Yra žmonių, kurie deda visas pastangas, kad sukurtų savo Lietuvą. Tačiau daugelis lietuvių yra visuomet pasirengę bėgti arba pasiduoti“, - kartais Lietuvos vaizdas J.Ohmanui atrodo liūdnas.
„Vakarų šalyse žmonės tiki, kad kažką gali pakeisti. O čia keturi iš penkių žmonių nori emigruoti“.
- raso
Siandien vakare (19.30) rodys jo filma apie stribus “Smogikai”. Ziuresime, kaip ten matosi is salies. Daug tekstu apie "skiriamaja linija" tarp LT zmoniu girdejosi siandien is Seime pasakytu kalbu, visos man patiko. Mes, lietuviai - visi viduje padalinti, o aplinkui jau renkasi Rusijos isaukleti zmones.
Mano bendradarbes, viena Lietuvos ruse, kita rusiska ukrajiniete istekejusi uz lietuvio nemokancio lietuviskai ir abu sugrize i LT, kita - lenkaite is seimos isveztos i Sibira ir dar blogai kalbanti lietuviskai ir del to turinti problemu darbe, Lietuvos lenke, Lietuvos rusaite ir lietuve istekejusi uz ruso. Kaip jus manote, apie ka jos kalba darbe?
Ka pasake Putinas, kaip blogai Lietuvoje, kaip Lietuvai padejo TSRS, o Lietuva taip negraziai pasielge...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą