Vilniuje knygą „Rusai“ pristatantis JAV žurnalistas Gregory Feiferis: „Putinas į viską žiūri kaip KGB agentas“: Vilniaus knygų mugės svečias, amerikiečių žurnalistas Gregory Feiferis – vienas įžvalgiausių Rusijos visuomenės stebėtojų ir kritikų. Prieš pat knygų mugę lietuvių kalba išleista...
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Gregory Feiferis
Paulius Gritėnas 15min.lt
Vilniaus knygų mugės svečias, amerikiečių žurnalistas Gregory Feiferis – vienas įžvalgiausių Rusijos visuomenės stebėtojų ir kritikų. Prieš pat knygų mugę lietuvių kalba išleista trečioji jo knyga „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ („Russians: The People Behind the Power“) sulaukė milžiniško populiarumo. Interviu portalui 15min.lt G.Feiferis aptarė Rusijos visuomenės ypatumus, Vladimiro Putino iškilimą, neblėstančio jo populiarumo priežastis bei pabandė prognozuoti, kokia ateitis laukia Rusijos ir jos agresiją patiriančių kaimynų.
– Jūsų knygos „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ veiksmas prasideda iš sovietinių gniaužtų besiveržiančioje Lietuvoje, Vilniuje. Akivaizdus, bet neišvengiamas klausimas: kokius pasikeitimus matote šiandien, vėl grįžęs į jau vakarietišką mūsų valstybę?
– Didžiausi pasikeitimai, žinoma, yra fasadiniai. Miestas tiesiog puikus, daugybė parduotuvių… Bet, žinote, man didelį įspūdį Vilnius paliko jau tada, 1991-aisiais metais. Amerikiečiai turėjo susidarę įvaizdį, kad Sovietų Sąjunga yra pilka ir liūdna vieta, bet Vilnius jau tada išsiskyrė iš kitų miestų savo architektūra, savo nuotaika.
Kiekvieną kartą čia sugrįžęs, džiaugiuosi matydamas, kad pasikeitimai nėra tik fasadiniai. Jūs įsijungėte į euro zoną, prieš tai tapote Europos Sąjungos ir NATO nariais. Vienas iš Rusijos visuomenės skirtumų, akivaizdžių jau Šaltojo karo metais – jos vertybės ir tikslai nebuvo vakarietiški.
Rusija niekada nesiekė būti Vakarų pasaulio dalimi. Būdamas Lietuvoje tik įsitikinu, kad lietuviai priklauso europinei, vakarietiškai tradicijai.
– Po jūsų knygos pasirodymo įvyko daugybė geopolitinių pasikeitimų. Kai kas galėtų pasakyti, kad jūsų knyga pasirodė ypač tinkamu laiku, kai susidomėjimas procesais Rusijoje išaugo akimirksniu. Kaip manote, ką šie Rusijos agresijos Ukrainoje metai atskleidė naujo apie rusų visuomenę?
– Vienas dalykas, kuris mane ypač stebina – koks pastovus Vladimiras Putinas buvo nuo pat savo iškilimo pradžios. Amerikiečiai jau ir anksčiau romantizuodavo Rusiją, žavėdamiesi tariama paslaptinga jos dvasia, nenuspėjamumu. V.Putinas tai pakėlė į naują lygmenį.
Vakarai dažnai daro klaidą, žvelgdami į daugelį pasaulio valstybių, tarp jų ir Rusiją, manydami, kad štai – jie turi internetą, važinėja prabangiais automobiliais, taigi truks tik kelerius metus, kol jie supras, kad turi gyventi vakarietiškai.
Pirmuosius ketverius V.Putino kadencijos metus jis sudarė reformatoriaus įvaizdį, tvarkydamas chaosą ir korupciją, kurį paliko dešimtasis dešimtmetis. Bet tuo pačiu metu jis buvo neįtikėtinai pastovus, konsoliduodamas valdžią savo rankose, užgniauždamas žodžio ir spaudos laisvę, įkalindamas oponentus, perimdamas Rusijos pramonę į savo rankas.
Viskas buvo pakankamai akivaizdu, bet Vakarai nenorėjo to matyti. Tada buvo Dmitrijaus Medvedevo kadencija, per kurią Vakarai vėl guodėsi, jog jis reformuos sistemą, suteiks galimybę Rusijai pasikeisti, padarys ją tarptautinės bendruomenės dalimi.
Buvo aišku, kad V.Putinas jau nusibrėžęs savo gaires, suima visą valdžią į rankas, tad tai, kas vyko praėjusiais metais, tėra to paties pastovaus proceso dalis.
Aišku, niekas negalėjo nuspėti invazijos į Ukrainą, kiek daug V.Putinas sau leis. Jis tapo savo paties logikos kaliniu, eidamas ta pačia kryptimi.
Tai, ką matėme praėjusiais metais, jau galėjo nutikti 2008 metais, kai Rusija įsiveržė į Gruziją. Rusija neabejotinai manė, kad sulauks griežtesnės Vakarų reakcijos, ji buvo pasirengusi nutraukti ryšius jau tada. Tai, kad ES, NATO ir kitos institucijos norėjo kuo greičiau išspręsti problemas ir nelįsti į konfliktą su Rusija, Kremlius suprato kaip pergalę ir ėmė laukti naujo šanso.
Taigi nemačiau daug pasikeitimų. Toliau augo rusų nacionalizmas, valdžios autoritarizmas, kuris galiausiai sprogo, V.Putinui sugrįžus į prezidento postą 2012-aisiais ir Ukrainos krizės metu.
– Tai reiškia, kad smarkiai išaugęs jo populiarumas rusų visuomenės akyse jums nėra jokia staigmena?
– Na, jo populiarumas prieš tai buvo šiek tiek kritęs. Tai, kas vyksta dabar, iš dalies yra nulemta ir tų protestų, vykusių 2011-aisiais. Nenoriu sakyti, kad tai buvo nuspėjamas populiarumo šuolis, bet V.Putinas yra labai atsargus personažas.
Jis puikiai pažįsta Rusijos visuomenę, pats yra jos produktas – buvęs KGB pareigūnas. Tai, ką jis daro dabar užsienio politikoje, yra jo KGB patirties šešėliai – bandymas kurti intrigas ir sumaišyti. Jis žino, kodėl yra populiarus ir puikiai žaidžia nacionalistiniais jausmais, nostalgija galingos valstybės statusui.
Jis viską apskaičiuoja – nebūtų Krymo aneksijos, jei tai nebūtų buvęs populiarus ir rusų palaikomas žingsnis, tą patį galima pasakyti apie invaziją į Ukrainą. Kai bandome atsakyti sau, kas vyksta Rusijoje, turime stebėti Putino populiarumą, nes jis daro tai, kas naudinga jam, o ne visai Rusijai.
– Kada nutiko taip, kad Rusijos ateitis staiga tapo Putino ateities valdžioje projekcija? Ar tai nutiko savaime, Borisui Jelcinui užleidus postą, ar Putinas tiesiog įtikino rusus, kad atstovauja visos tautos interesams?
– Manau, kad tapimas prezidentu buvo galimybė. Žmonės Kremliuje desperatiškai bandė pasirinkti kažką, kas vėliau laimėtų rinkimus ir išlaikytų stabilumą tarp elito. Putinas puikiai žinojo, kur jis eina. Ką tik buvo įvykusi finansų krizė, Jelcinas prarado nemažai galių. Jis turėjo paskirti premjeru konservatyvų komunistą Jevgenijų Primakovą. Vyko žiauri kova už valdžią.
Vienas iš esminių momentų tuometėje Rusijoje buvo NATO veiksmai Serbijoje, kurie sukėlė ksenofobijos ir šovinizmo bangas, pastūmėtas ne valdžios, o pačios visuomenės.
Putinas tai stebėjo ir užėmęs postą jis pradėjo žaisti šovinizmu ir didelės valstybės nostalgija. Vienas pirmų dalykų, ką jis padarė, tapęs prezidentu – antrojo Čečėnijos karo pradžia, nes Rusija jautėsi pažeminta, pralošusi pirmąjį karą 1996-aisiais.
Putinas veikė atsargiai. Jis uždarė vieną televizijos stotį (aut. – NTV), perdavė Kremliaus įtakai kelis laikraščius, suėmė kelis oponentus, bet visada stebėjo rusų reakciją. Buvo tokių atvejų, kai jis matydavo rusų nepasitenkinimą ir žengdavo atgal.
Kai jis bandė reformuoti socialinės apsaugos sistemą, sumažinti išmokas pensininkams, šie išėjo į gatves, protestavo, ir V.Putinas buvo priverstas nusileisti. Nemanau, kad jo poelgiai buvo apskaičiuojami ar nuspėjami, bet žvelgiant į praeitį viskas atrodo labai logiška.
– Turint galvoje paramos Serbijai kontekstą ir matant kaip V.Putinas bando tapti Vengrijos premjero Viktoro Orbano gynėju, kaip jis flirtuoja su nauja Graikijos vyriausybe, „Syrizos“ suburta koalicija, ar manote, kad Rusų pasaulio idėja gali plėstis? Galbūt atsiras bandymai draskyti ES ir kurti naujus darinius, kuriuose lyderiautų Rusija?
– Maskvai neįtikėtinai sekasi priversti Europos politikus paklusti, įtraukiant juos į energetikos sandorius, darant politinę įtaką, šnipinėjant, naudojant įvairiausius metodus kiekvienoje atskiroje valstybėje. Energetika tam ypač svarbi, ką puikiai žinote ir jūs, lietuviai.
Vokietijoje tai puikiai pavyko padaryti, sudarant sutartis su stambiomis bendrovėmis, pririšant jas prie Rusijos tiekiamų išteklių, kol galiausiai savaime užsimezgė Kremliui palankus ryšys.
Serbijoje Rusija tiesiog supirko naftos pramonę. Vienas naujausių Rusijos triukų – bandymas megzti ryšius su po ekonominės euro zonos krizės kylančiomis radikalų partijomis Europoje.
Mes matome, kaip Prancūzijoje Marine le Pen ar Jungtinėje Karalystėje Nigelas Farage'as garbina Putiną.
Tai partijos, kurios turi 24 mandatus Europos parlamente. Jos kažkada buvo tik radikalų grupelės, bet po truputį tampa politine galia.
Tą patį matome ir kairėje – graikų „Syriza“ partija, kuri net neslepia simpatijų ne tik pačiam Putinui, bet ir Eurazijos Sąjungos ideologui Aleksandrui Duginui, kuris turi simpatikų pačioje Graikijos vyriausybėje, keliaujančių pas jį pasitarti.
Neaišku, kokį vaidmenį Graikija vaidins, bet jau matome, kad viešai kalbama apie tai, kad sankcijos Rusijai nėra gera idėja. Vakarai turi į tai atkreipti dėmesį.
– Kai rašėte savo knygą, dar nebuvo iškilusi „Islamo valstybės“ grėsmė. Radikalusis islamas suprantamas kaip grėsmė ir pačioje Rusijoje. Kai kurie ekspertai teigia, kad bendras pasaulinio terorizmo pavojus gali bent jau laikinai suvienyti Vakarus ir Rusiją, priversti Rusiją sėsti prie derybų stalo ir permąstyti savo prioritetus?
– Nemanau. Vašingtone dažnai minimas argumentas – Ukrainos karas nėra mūsų karas. Sakoma, kad tai Rusijos interesų zona. Daugelis šių argumentų yra grindžiami NATO plėtra, kalbama, kad plėtra buvo per greita tuo metu, kai Rusija buvo silpna, o dabar Rusija už tai keršija.
Turėjome to tikėtis ir dabar turime tai suprasti. Šie balsai teigia, kad Rusijos mums reikia būtent dėl derybų su Iranu, kovos su ISIS, pasaulinės narkotikų prekybos, klimato kaitos ir kitų reikalų.
Šis argumentas visiškai klaidingas. Mes jau daug kartų matėme, kad Rusija gali bendradarbiauti tam tikrais klausimais, kai tai naudinga jos interesams, pvz., Irano klausimu.
Vienas iš klausimų, kur ji visiškai nebendradarbiauja ir kuris liečia ją pačią – islamo ekstremizmas. Nemanau, kad Rusija supranta radikalaus islamo grėsmę, jai tai savotiškas žaidimas. Todėl nemanau, kad Rusija švelnins savo toną.
– Savo knygoje jūs palyginti optimistiškai vertinote JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, jo gebėjimus suvaldyti geopolitinę situaciją. Žvelgiant į dabartinę situaciją, tai, kas vyksta Ukrainoje, ar manote, kad B.Obamos politika pasiteisino?
– Na, aš nebuvau toks optimistiškas tuo metu, nemaniau, kad ji gali būti visiškai sėkminga. Aš pritariau jai, nes maniau, kad ji turėjo pagrindą. Esmė buvo rasti tuos klausimus, kuriais JAV ir Rusija gali sutarti ir bendradarbiauti, bandant atstumti Rusiją nuo tos agresyvios užsienio politikos strategijos, kurioje tai, kas gera vienam, būtinai bus bloga kitam. Manau, kad buvo verta bandyti, nes nelabai buvo ką prarasti.
Dabar, kai tai nepavyko, aš manau, kad Obamos administracija išties turėjo imtis griežtesnių priemonių, turėjo vengti situacijų, kurios Rusijai suteikė pranašumą. JAV elgėsi neryžtingai ir nebrandžiai Edwardo Snowdeno atžvilgiu.
Aš tuo nenoriu pasakyti, kad Snowdenas turėjo būti įkalintas, manau, kad jis padarė gerą darbą amerikiečiams, tačiau valdžios reakcija buvo netinkama.
Toliau – Sirija. V.Putinas tiesiog apžaidė B.Obamą perimdamas konflikto sprendimo iniciatyvą, užsidirbdamas daugybę politinių taškų. Iš tiesų, Rusija tiesiog bandė išvengti bet kokio tarptautinio įsikišimo Sirijoje, kuriai parduoda ginklus.
Manau, kad Baltieji rūmai nevertino Rusijos tinkamai. Obama kažkada net apibūdino Putiną kaip nuobodžiaujantį vaiką, sėdintį klasės gale. Nemanau, kad į tai buvo pažvelgta iš grėsmės Europos saugumui ir transatlantiniam saugumui perspektyvos.
Derybose pagrindinis vaidmuo buvo perduotas Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Net ir dabar, kai kyla Ukrainos apginklavimo klausimas, Baltieji rūmai bando atsitraukti nuo sprendimo. Europos pagrindinė problema dabar ta, kad JAV neteikia pakankamai svarbos transatlantiniams ryšiams, tam, kad JAV karinė galia turi daug reikšmės Europos saugumui.
– Daugelis tikėjosi, kad ekonominės sankcijos veiks greitai ir palauš Rusijos ryžtą žygiuoti į priekį Ukrainoje. Dabar atrodo, kad vis realesniu tampa Ukrainos ginklavimo scenarijus. Ar Rusijos visuomenė yra pasirengusi tokio masto karui ir ar V.Putinas žingsnis po žingsnio visgi įtrauks Vakarus į netiesioginį karinį žaidimą?
– Nemanau, kad ginklų tiekimas Ukrainai kažką pakeistų. V.Putinas jau kalba apie tai, kad JAV tiekia ginklus Ukrainai, kad Ukrainos armija yra tik NATO legionas.
Nelabai svarbu, ką JAV darys, nes V.Putinas vis tiek sakys tai, kas tinkama jam. Jis juk jau pasakoja, kad amerikiečiai surengė perversmą Kijeve, kur pasodino į valdžią fašistus, žudančius rusus. Visa tai yra akiplėšiškas melas.
Turiu pasakyti, kad mane nustebino, kaip greitai rusai priėmė Ukrainos invazijos idėją. Mane nustebino ir tai, kaip ramiai jie sureagavo į V.Putino sprendimą imtis atsakomųjų sankcijų ir uždrausti europietiškų maisto produktų įvežimą.
V.Putino valdymo metu susidarė įspūdis, kad rusai mano, jog kol jie galės pirkti ką nori, važiuoti, kur panorėję, skaityti, ką panorėję, tol Kremlius galės daryti, ką tik suplanavęs, o jie tylės. Mane stebina, kad radikalūs sprendimai sulaukia tiek palaikymo. Nemanau, kad tai tęsis ilgai.
V.Putinui reikės vengti realios krizės pajutimo, teisinti, kad tai yra Vakarų ataka prieš Rusiją, išpuolis prieš slaviškąjį pasaulį. Bet nereikėtų nuleisti akių ir nuo kitų Rusijos krizės dėmenų – demografinės krizės, ligų, AIDS epidemijos, skurdo.
Maskvoje pilna prabangių automobilių, restoranų, nors ir jų jau mažėja, bet jei nuvažiuosite 50 kilometrų už Maskvos, pamatysite išmirusius kaimus, kur apokaliptiškai atrodančiuose griuvėsiuose gyvena tik keli žmonės, be jokių patogumų. Taigi, Rusijai dar gresia milžiniška krizė.
– Akivaizdu, kad kol kas Rusijos visuomenės dar nesupranta jai kylančios grėsmės, ji stebi pergalingai Ukrainoje žygiuojantį V.Putiną ir ne tik dėl to nesirūpina, bet ir jaučia jam dar didesnį prielankumą.
Turint galvoje skurdo, ligų, demografinės krizės lygį, kaip manote, ar Rusijos visuomenės turi tą raudonąją liniją, kurią peržengus ji pagaliau sukils? Ar Rusijoje yra ta kritinė masė, kuri jei ir nenorės eiti demokratijos keliu, tai bent ims ieškoti kito, mažiau autoritariško vado?
– Labai sunku pasakyti. Rusų visuomenė labai apolitiška. Daugelis rusų mielai renkasi galvoti, kad kol jie palikti ramybėje, tai viskas yra gerai. Atlikti sociologines apklausas Rusijoje neįtikėtinai sunku, nes po septyniasdešimties metų komunistinės patirties žmonės sako ne savo nuomonę, o tai, ką mano, kad valdžia nori girdėti. Ar V.Putinas išties turi keturių penktadalių paramą? Sunku pasakyti.
Yra ir kitas faktorius, susijęs su Vakarų nesupratimu, kaip funkcionuoja Rusija. Tai korupcija, kuri persmelkia visą Rusijos visuomenę.
Korupcija paverčia visus priklausomais. Vieni duoda kyšius, kiti juos ima. Jei vairuosite automobilį Rusijoje, jūs neabejotinai tam tikru kelionės momentu būsite sustabdytas ir kelių policininkas iš jūsų tikėsis kyšio, kad išsaugotumėte savo teises.
Jei esat parduotuvės savininkas, turėsite mokėti saugumo inspektoriui, priešgaisrinės apsaugos pareigūnui, maisto tarnybai – tai nuolatinis korupcijos ratas, įtraukiantis visus. Visi elgiasi nesąžiningai ir baiminasi, jog bus nubausti.
Tai sisteminga praktika ir ji tinka daugeliui žmonių. Parduotuvės savininkas mielai sumokės policininkams, kad šie saugotų jo parduotuvę nuo galimų chuliganiškų išpuolių, taip įgydamas pranašumą prieš savo konkurentą, į kurio langus kažkas galbūt paleis plytą ir niekam tai nerūpės.
Mes žiūrime į Rusijos visuomenę ir klausiame savęs, kodėl jie nebalsuoja prieš tuos lyderius, kurie smukdo jų gyvenimo lygį, verčia juos skursti, gyventi korupcijoje ir įtraukia į naują Šaltąjį karą su Vakarais, bet mes neįvertiname, kas jungia rusus. Būtent tai apsunkina bet kokius spėjimus, kas gali nutikti ateityje, kur yra, jūsų minėtoji, raudona linija.
– Atrodo, kad Vakarų visuomenė turi nemažai įsivaizduojamų galimų Rusijos lyderių, kurie tariamai atstovauja demokratinėms jėgoms – Michailas Chodorkovskis, Aleksejus Navalnas ir kiti, nors daugelis jų atėjo ir pelnėsi iš tos pačios V.Putino kurtos sistemos. Ar matote realių opozicijos jėgų Rusijoje, kurios išties galėtų pakeisti valstybės ateitį ar galų gale perimti valdžią?
– Nemanau, kad Rusija negali pasikeisti. Savo knygoje analizuoju, kodėl rusai remia būtent V.Putiną ir neigiu, kad rusai tori kažkokią mistinę dvasią ir yra pasmerkti išgyventi vis tą patį ir tą patį.
Manau, kad buvo galimybių jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet jas buvo sunku įgyvendinti iki galo, sistemos tęstinumas Rusijoje išliko gilus. Kai V.Putinas atėjo į valdžią, jis sujungė ir carų, ir komunistų partijos lyderių valdymo bruožus ir darė tai sėkmingai.
Pasikeitimai Rusijoje turėtų prasidėti nuo elgesio kaitos, vakarietiškų vertybių ir tikslų įsisavinimo.
Manau, kad žymiai tikėtiniau, kad rusai parems naują stiprų lyderį, kuris nebus toks radikalus, koks yra V.Putinas. Kuris vers didžiuotis Rusija, bet nesielgs taip spontaniškai. Daugybė Rusijos opozicijos atstovų tai tik patvirtina.
Kai kurie Vakarų ekspertai teisingai atkreipia dėmesį į V.Putiną dabar supantį elitą, turėtume pradėti dialogą su tais žmonėmis, kad kai V.Putinas paliks postą, būtų kažkoks bendradarbiavimo ir bendravimo pagrindas, galimybė daryti įtaką pasikeitimams.
Problema, kad mes nežinome, kiek ilgai V.Putinas bus valdžioje, ar jis kandidatuos 2016-aisiais, ar pakeis Konstituciją, tad tikrai sunku spėti, kas nutiks ateityje.
– Matydamas Minsko derybų nerezultatyvumą, ar tikite, kad su Rusija vis dar galima derėtis dabartinėje situacijoje?
– Manau, kad visada reikia palikti vietos deryboms. Tuo pat metu turime būti gerokai ryžtingesni, pritaikyti griežtesnes sankcijas, remti Ukrainą gynybai skirtais ginklais ir treniruoti jos karius.
Turėtume suteikti rimtą ekonominę pagalbą šiai krizės kamuojamai šaliai. Kai buvau Ukrainoje praėjusių metų spalį, ukrainiečiai man sakė: „Mes kaunamės už Vakarus, esame priešakinėse fronto linijose“. Aš jais tikiu ir manau, kad Vakarai turėtų reaguoti taip pat rimtai.
Turėtume būti griežtesni Rusijai ir ginti vakarietiškas vertybes, ir kautis už tai, kad ukrainiečiai patys galėtų nuspręsti savo šalies likimą ateityje. Bet deryboms visada turi būti vietos. Problema tik, kad Rusija nelabai nori derėtis.
Kaip ir minėjau, V.Putinas mato užsienio politiką kaip Šaltojo karo laikų KGB agentas, tad derybos ir bendradarbiavimas jam atrodo silpnumo ženklas. Rusiškos ortodoksiškos vertybės remiasi labai gilia priešstata Vakarams, tai dar vienas dalykas, kurį V.Putinas puikiai naudoja, kuris jau tūkstantmetį apibrėžia rusų visuomenę.
Tai nėra tiesioginė opozicija, bet tas atstumas nuo Vakarų Rusijoje didinamas jau nuo XV amžiaus. V.Putinas pabandė paversti tai tiesiogine opozicija, pasipriešinimu Amerikai. Kol ši idėja bus gyva, tol iš derybų nereikia tikėtis didelės sėkmės.
– Pastaruosius metus lydi pakankamai paranojiška, bet stebint Rusijos agresiją pagrindo turinti idėja apie galimą Trečiąjį pasaulinį karą, apie galimą grėsmę Baltijos šalims. Kaip manote, ar Rusijos visuomenė taip pat abejingai reaguotų į karinius veiksmus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje? Ar Rusijos visuomenė pateisintų dar vieną pasaulinio masto karą?
– Žvelgiant į dabartinę Rusijos visuomenę, kuri į panirusi į propagandą, jie nežino, kas vyksta iš tiesų, sunku pasakyti, ar jie supranta realią grėsmę. Manau, kad V.Putinas toliau provokuos NATO, siųsdamas naikintuvus į Baltijos oro erdvę. Manau, kad tai gerai apskaičiuotos strategijos dalis, kurios tikslas – išbandyti NATO pasirengimą.
Galbūt klystu, bet nemanau, kad V.Putinas nori sukelti pasaulinį karą. Jis mano, kad Vakarai silpni, ir jis turi tam pagrindo – matome, kad Europos integracijos procesas yra sustojęs, tam įtakos turėjo ir finansinė krizė. Matome kylančias radikalų partijas ir problemas euro zonoje, islamo ekstremizmo pavojus.
V.Putinas mato, kad Europa pati atsidūrusi tam tikroje krizėje ir parama radikalų partijoms atskleidžia jo pastangas išdraskyti europinę vienybę ir bendrą saugumą. Ar jis pasiryš didelio masto karui? Aš tikrai nustebčiau dėl tokio žingsnio.
Bet jis toliau išbandys galimybių ribas ir čia labai svarbu, kad NATO siųstų aiškų signalą, jog yra pasiruošusi atsakyti – ne tik gins savo nares, bet ir stovės šalia šalių partnerių, galimų NATO narių, tokių kaip Ukraina. V.Putinas turi suprasti, kad Vakarai yra pasiruošę kautis už savo vertybes ir tikslus, kol kas Vakarai to dar nepadarė.
– Tuomet turiu jūsų paklausti, kaip manote, kokia bus Rusijos ateities penkmečio ar dešimtmečio laikotarpyje? Ar Rusija skils į mažas kunigaikštystes, kuriose tvarkysis tokie veikėjai kaip Čečėnijos vadukas Ramzanas Kadyrovas?
– Puikus klausimas. Spėju, kad per penkerius artimiausius metus toliau matysime valdžioje V.Putiną. Jis bus mažiau populiarus, bet jis tam ruošėsi viso buvimo valdžioje metu. Visi manė, kad 2011-ųjų metų tūkstantinių protestų metu jis jau nebegrįš į savo galios viršūnę.
Tiesa ta, kad jis turi neįtikėtinai daug galios – kontroliuoja verslą, žiniasklaidą, teisėsaugą, tad tikrai sunku kažką pakeisti. Manau, kad Rusijoje reikalai tik blogės, ypač paprastiems žmonėms, tačiau jie gyvena propagandos pasaulyje, kur V.Putinas tampo visas virvutes.
Nemanau, kad tai truks ilgai. Bet artimiausiu metu V.Putiną vis dar matysime valdžioje, kaunantis su Vakarais.
Paulius Gritėnas 15min.lt
Gregory Feiferis – buvęs National Public Radio korespondentas Maskvoje – beveik dešimtmetį rengė reportažus iš Rusijos. Skersai išilgai išmaišęs šalį G. Feiferis sėmėsi informacijos iš šimtų asmeniškų pokalbių su rusais – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Į knygą taip pat įausta pirmuoju asmeniu pasakojama paties autoriaus šeimos – jo rusės motinos, kurią iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir amerikiečio tėvo, klastingose diskusijose gausiai liejantis degtinei bandančio išvengti KGB pinklių, – istorija. knygos.lt
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Gregory Feiferis
Paulius Gritėnas 15min.lt
Vilniaus knygų mugės svečias, amerikiečių žurnalistas Gregory Feiferis – vienas įžvalgiausių Rusijos visuomenės stebėtojų ir kritikų. Prieš pat knygų mugę lietuvių kalba išleista trečioji jo knyga „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ („Russians: The People Behind the Power“) sulaukė milžiniško populiarumo. Interviu portalui 15min.lt G.Feiferis aptarė Rusijos visuomenės ypatumus, Vladimiro Putino iškilimą, neblėstančio jo populiarumo priežastis bei pabandė prognozuoti, kokia ateitis laukia Rusijos ir jos agresiją patiriančių kaimynų.
– Jūsų knygos „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ veiksmas prasideda iš sovietinių gniaužtų besiveržiančioje Lietuvoje, Vilniuje. Akivaizdus, bet neišvengiamas klausimas: kokius pasikeitimus matote šiandien, vėl grįžęs į jau vakarietišką mūsų valstybę?
– Didžiausi pasikeitimai, žinoma, yra fasadiniai. Miestas tiesiog puikus, daugybė parduotuvių… Bet, žinote, man didelį įspūdį Vilnius paliko jau tada, 1991-aisiais metais. Amerikiečiai turėjo susidarę įvaizdį, kad Sovietų Sąjunga yra pilka ir liūdna vieta, bet Vilnius jau tada išsiskyrė iš kitų miestų savo architektūra, savo nuotaika.
Kiekvieną kartą čia sugrįžęs, džiaugiuosi matydamas, kad pasikeitimai nėra tik fasadiniai. Jūs įsijungėte į euro zoną, prieš tai tapote Europos Sąjungos ir NATO nariais. Vienas iš Rusijos visuomenės skirtumų, akivaizdžių jau Šaltojo karo metais – jos vertybės ir tikslai nebuvo vakarietiški.
Rusija niekada nesiekė būti Vakarų pasaulio dalimi. Būdamas Lietuvoje tik įsitikinu, kad lietuviai priklauso europinei, vakarietiškai tradicijai.
– Po jūsų knygos pasirodymo įvyko daugybė geopolitinių pasikeitimų. Kai kas galėtų pasakyti, kad jūsų knyga pasirodė ypač tinkamu laiku, kai susidomėjimas procesais Rusijoje išaugo akimirksniu. Kaip manote, ką šie Rusijos agresijos Ukrainoje metai atskleidė naujo apie rusų visuomenę?
– Vienas dalykas, kuris mane ypač stebina – koks pastovus Vladimiras Putinas buvo nuo pat savo iškilimo pradžios. Amerikiečiai jau ir anksčiau romantizuodavo Rusiją, žavėdamiesi tariama paslaptinga jos dvasia, nenuspėjamumu. V.Putinas tai pakėlė į naują lygmenį.
Vakarai dažnai daro klaidą, žvelgdami į daugelį pasaulio valstybių, tarp jų ir Rusiją, manydami, kad štai – jie turi internetą, važinėja prabangiais automobiliais, taigi truks tik kelerius metus, kol jie supras, kad turi gyventi vakarietiškai.
Pirmuosius ketverius V.Putino kadencijos metus jis sudarė reformatoriaus įvaizdį, tvarkydamas chaosą ir korupciją, kurį paliko dešimtasis dešimtmetis. Bet tuo pačiu metu jis buvo neįtikėtinai pastovus, konsoliduodamas valdžią savo rankose, užgniauždamas žodžio ir spaudos laisvę, įkalindamas oponentus, perimdamas Rusijos pramonę į savo rankas.
Viskas buvo pakankamai akivaizdu, bet Vakarai nenorėjo to matyti. Tada buvo Dmitrijaus Medvedevo kadencija, per kurią Vakarai vėl guodėsi, jog jis reformuos sistemą, suteiks galimybę Rusijai pasikeisti, padarys ją tarptautinės bendruomenės dalimi.
Buvo aišku, kad V.Putinas jau nusibrėžęs savo gaires, suima visą valdžią į rankas, tad tai, kas vyko praėjusiais metais, tėra to paties pastovaus proceso dalis.
Aišku, niekas negalėjo nuspėti invazijos į Ukrainą, kiek daug V.Putinas sau leis. Jis tapo savo paties logikos kaliniu, eidamas ta pačia kryptimi.
Tai, ką matėme praėjusiais metais, jau galėjo nutikti 2008 metais, kai Rusija įsiveržė į Gruziją. Rusija neabejotinai manė, kad sulauks griežtesnės Vakarų reakcijos, ji buvo pasirengusi nutraukti ryšius jau tada. Tai, kad ES, NATO ir kitos institucijos norėjo kuo greičiau išspręsti problemas ir nelįsti į konfliktą su Rusija, Kremlius suprato kaip pergalę ir ėmė laukti naujo šanso.
Taigi nemačiau daug pasikeitimų. Toliau augo rusų nacionalizmas, valdžios autoritarizmas, kuris galiausiai sprogo, V.Putinui sugrįžus į prezidento postą 2012-aisiais ir Ukrainos krizės metu.
– Tai reiškia, kad smarkiai išaugęs jo populiarumas rusų visuomenės akyse jums nėra jokia staigmena?
– Na, jo populiarumas prieš tai buvo šiek tiek kritęs. Tai, kas vyksta dabar, iš dalies yra nulemta ir tų protestų, vykusių 2011-aisiais. Nenoriu sakyti, kad tai buvo nuspėjamas populiarumo šuolis, bet V.Putinas yra labai atsargus personažas.
Jis puikiai pažįsta Rusijos visuomenę, pats yra jos produktas – buvęs KGB pareigūnas. Tai, ką jis daro dabar užsienio politikoje, yra jo KGB patirties šešėliai – bandymas kurti intrigas ir sumaišyti. Jis žino, kodėl yra populiarus ir puikiai žaidžia nacionalistiniais jausmais, nostalgija galingos valstybės statusui.
Jis viską apskaičiuoja – nebūtų Krymo aneksijos, jei tai nebūtų buvęs populiarus ir rusų palaikomas žingsnis, tą patį galima pasakyti apie invaziją į Ukrainą. Kai bandome atsakyti sau, kas vyksta Rusijoje, turime stebėti Putino populiarumą, nes jis daro tai, kas naudinga jam, o ne visai Rusijai.
– Kada nutiko taip, kad Rusijos ateitis staiga tapo Putino ateities valdžioje projekcija? Ar tai nutiko savaime, Borisui Jelcinui užleidus postą, ar Putinas tiesiog įtikino rusus, kad atstovauja visos tautos interesams?
– Manau, kad tapimas prezidentu buvo galimybė. Žmonės Kremliuje desperatiškai bandė pasirinkti kažką, kas vėliau laimėtų rinkimus ir išlaikytų stabilumą tarp elito. Putinas puikiai žinojo, kur jis eina. Ką tik buvo įvykusi finansų krizė, Jelcinas prarado nemažai galių. Jis turėjo paskirti premjeru konservatyvų komunistą Jevgenijų Primakovą. Vyko žiauri kova už valdžią.
Vienas iš esminių momentų tuometėje Rusijoje buvo NATO veiksmai Serbijoje, kurie sukėlė ksenofobijos ir šovinizmo bangas, pastūmėtas ne valdžios, o pačios visuomenės.
Putinas tai stebėjo ir užėmęs postą jis pradėjo žaisti šovinizmu ir didelės valstybės nostalgija. Vienas pirmų dalykų, ką jis padarė, tapęs prezidentu – antrojo Čečėnijos karo pradžia, nes Rusija jautėsi pažeminta, pralošusi pirmąjį karą 1996-aisiais.
Putinas veikė atsargiai. Jis uždarė vieną televizijos stotį (aut. – NTV), perdavė Kremliaus įtakai kelis laikraščius, suėmė kelis oponentus, bet visada stebėjo rusų reakciją. Buvo tokių atvejų, kai jis matydavo rusų nepasitenkinimą ir žengdavo atgal.
Kai jis bandė reformuoti socialinės apsaugos sistemą, sumažinti išmokas pensininkams, šie išėjo į gatves, protestavo, ir V.Putinas buvo priverstas nusileisti. Nemanau, kad jo poelgiai buvo apskaičiuojami ar nuspėjami, bet žvelgiant į praeitį viskas atrodo labai logiška.
– Turint galvoje paramos Serbijai kontekstą ir matant kaip V.Putinas bando tapti Vengrijos premjero Viktoro Orbano gynėju, kaip jis flirtuoja su nauja Graikijos vyriausybe, „Syrizos“ suburta koalicija, ar manote, kad Rusų pasaulio idėja gali plėstis? Galbūt atsiras bandymai draskyti ES ir kurti naujus darinius, kuriuose lyderiautų Rusija?
– Maskvai neįtikėtinai sekasi priversti Europos politikus paklusti, įtraukiant juos į energetikos sandorius, darant politinę įtaką, šnipinėjant, naudojant įvairiausius metodus kiekvienoje atskiroje valstybėje. Energetika tam ypač svarbi, ką puikiai žinote ir jūs, lietuviai.
Vokietijoje tai puikiai pavyko padaryti, sudarant sutartis su stambiomis bendrovėmis, pririšant jas prie Rusijos tiekiamų išteklių, kol galiausiai savaime užsimezgė Kremliui palankus ryšys.
Serbijoje Rusija tiesiog supirko naftos pramonę. Vienas naujausių Rusijos triukų – bandymas megzti ryšius su po ekonominės euro zonos krizės kylančiomis radikalų partijomis Europoje.
Mes matome, kaip Prancūzijoje Marine le Pen ar Jungtinėje Karalystėje Nigelas Farage'as garbina Putiną.
Tai partijos, kurios turi 24 mandatus Europos parlamente. Jos kažkada buvo tik radikalų grupelės, bet po truputį tampa politine galia.
Tą patį matome ir kairėje – graikų „Syriza“ partija, kuri net neslepia simpatijų ne tik pačiam Putinui, bet ir Eurazijos Sąjungos ideologui Aleksandrui Duginui, kuris turi simpatikų pačioje Graikijos vyriausybėje, keliaujančių pas jį pasitarti.
Neaišku, kokį vaidmenį Graikija vaidins, bet jau matome, kad viešai kalbama apie tai, kad sankcijos Rusijai nėra gera idėja. Vakarai turi į tai atkreipti dėmesį.
– Kai rašėte savo knygą, dar nebuvo iškilusi „Islamo valstybės“ grėsmė. Radikalusis islamas suprantamas kaip grėsmė ir pačioje Rusijoje. Kai kurie ekspertai teigia, kad bendras pasaulinio terorizmo pavojus gali bent jau laikinai suvienyti Vakarus ir Rusiją, priversti Rusiją sėsti prie derybų stalo ir permąstyti savo prioritetus?
– Nemanau. Vašingtone dažnai minimas argumentas – Ukrainos karas nėra mūsų karas. Sakoma, kad tai Rusijos interesų zona. Daugelis šių argumentų yra grindžiami NATO plėtra, kalbama, kad plėtra buvo per greita tuo metu, kai Rusija buvo silpna, o dabar Rusija už tai keršija.
Turėjome to tikėtis ir dabar turime tai suprasti. Šie balsai teigia, kad Rusijos mums reikia būtent dėl derybų su Iranu, kovos su ISIS, pasaulinės narkotikų prekybos, klimato kaitos ir kitų reikalų.
Šis argumentas visiškai klaidingas. Mes jau daug kartų matėme, kad Rusija gali bendradarbiauti tam tikrais klausimais, kai tai naudinga jos interesams, pvz., Irano klausimu.
Vienas iš klausimų, kur ji visiškai nebendradarbiauja ir kuris liečia ją pačią – islamo ekstremizmas. Nemanau, kad Rusija supranta radikalaus islamo grėsmę, jai tai savotiškas žaidimas. Todėl nemanau, kad Rusija švelnins savo toną.
– Savo knygoje jūs palyginti optimistiškai vertinote JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, jo gebėjimus suvaldyti geopolitinę situaciją. Žvelgiant į dabartinę situaciją, tai, kas vyksta Ukrainoje, ar manote, kad B.Obamos politika pasiteisino?
– Na, aš nebuvau toks optimistiškas tuo metu, nemaniau, kad ji gali būti visiškai sėkminga. Aš pritariau jai, nes maniau, kad ji turėjo pagrindą. Esmė buvo rasti tuos klausimus, kuriais JAV ir Rusija gali sutarti ir bendradarbiauti, bandant atstumti Rusiją nuo tos agresyvios užsienio politikos strategijos, kurioje tai, kas gera vienam, būtinai bus bloga kitam. Manau, kad buvo verta bandyti, nes nelabai buvo ką prarasti.
Dabar, kai tai nepavyko, aš manau, kad Obamos administracija išties turėjo imtis griežtesnių priemonių, turėjo vengti situacijų, kurios Rusijai suteikė pranašumą. JAV elgėsi neryžtingai ir nebrandžiai Edwardo Snowdeno atžvilgiu.
Aš tuo nenoriu pasakyti, kad Snowdenas turėjo būti įkalintas, manau, kad jis padarė gerą darbą amerikiečiams, tačiau valdžios reakcija buvo netinkama.
Toliau – Sirija. V.Putinas tiesiog apžaidė B.Obamą perimdamas konflikto sprendimo iniciatyvą, užsidirbdamas daugybę politinių taškų. Iš tiesų, Rusija tiesiog bandė išvengti bet kokio tarptautinio įsikišimo Sirijoje, kuriai parduoda ginklus.
Manau, kad Baltieji rūmai nevertino Rusijos tinkamai. Obama kažkada net apibūdino Putiną kaip nuobodžiaujantį vaiką, sėdintį klasės gale. Nemanau, kad į tai buvo pažvelgta iš grėsmės Europos saugumui ir transatlantiniam saugumui perspektyvos.
Derybose pagrindinis vaidmuo buvo perduotas Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Net ir dabar, kai kyla Ukrainos apginklavimo klausimas, Baltieji rūmai bando atsitraukti nuo sprendimo. Europos pagrindinė problema dabar ta, kad JAV neteikia pakankamai svarbos transatlantiniams ryšiams, tam, kad JAV karinė galia turi daug reikšmės Europos saugumui.
– Daugelis tikėjosi, kad ekonominės sankcijos veiks greitai ir palauš Rusijos ryžtą žygiuoti į priekį Ukrainoje. Dabar atrodo, kad vis realesniu tampa Ukrainos ginklavimo scenarijus. Ar Rusijos visuomenė yra pasirengusi tokio masto karui ir ar V.Putinas žingsnis po žingsnio visgi įtrauks Vakarus į netiesioginį karinį žaidimą?
– Nemanau, kad ginklų tiekimas Ukrainai kažką pakeistų. V.Putinas jau kalba apie tai, kad JAV tiekia ginklus Ukrainai, kad Ukrainos armija yra tik NATO legionas.
Nelabai svarbu, ką JAV darys, nes V.Putinas vis tiek sakys tai, kas tinkama jam. Jis juk jau pasakoja, kad amerikiečiai surengė perversmą Kijeve, kur pasodino į valdžią fašistus, žudančius rusus. Visa tai yra akiplėšiškas melas.
Turiu pasakyti, kad mane nustebino, kaip greitai rusai priėmė Ukrainos invazijos idėją. Mane nustebino ir tai, kaip ramiai jie sureagavo į V.Putino sprendimą imtis atsakomųjų sankcijų ir uždrausti europietiškų maisto produktų įvežimą.
V.Putino valdymo metu susidarė įspūdis, kad rusai mano, jog kol jie galės pirkti ką nori, važiuoti, kur panorėję, skaityti, ką panorėję, tol Kremlius galės daryti, ką tik suplanavęs, o jie tylės. Mane stebina, kad radikalūs sprendimai sulaukia tiek palaikymo. Nemanau, kad tai tęsis ilgai.
V.Putinui reikės vengti realios krizės pajutimo, teisinti, kad tai yra Vakarų ataka prieš Rusiją, išpuolis prieš slaviškąjį pasaulį. Bet nereikėtų nuleisti akių ir nuo kitų Rusijos krizės dėmenų – demografinės krizės, ligų, AIDS epidemijos, skurdo.
Maskvoje pilna prabangių automobilių, restoranų, nors ir jų jau mažėja, bet jei nuvažiuosite 50 kilometrų už Maskvos, pamatysite išmirusius kaimus, kur apokaliptiškai atrodančiuose griuvėsiuose gyvena tik keli žmonės, be jokių patogumų. Taigi, Rusijai dar gresia milžiniška krizė.
– Akivaizdu, kad kol kas Rusijos visuomenės dar nesupranta jai kylančios grėsmės, ji stebi pergalingai Ukrainoje žygiuojantį V.Putiną ir ne tik dėl to nesirūpina, bet ir jaučia jam dar didesnį prielankumą.
Turint galvoje skurdo, ligų, demografinės krizės lygį, kaip manote, ar Rusijos visuomenės turi tą raudonąją liniją, kurią peržengus ji pagaliau sukils? Ar Rusijoje yra ta kritinė masė, kuri jei ir nenorės eiti demokratijos keliu, tai bent ims ieškoti kito, mažiau autoritariško vado?
– Labai sunku pasakyti. Rusų visuomenė labai apolitiška. Daugelis rusų mielai renkasi galvoti, kad kol jie palikti ramybėje, tai viskas yra gerai. Atlikti sociologines apklausas Rusijoje neįtikėtinai sunku, nes po septyniasdešimties metų komunistinės patirties žmonės sako ne savo nuomonę, o tai, ką mano, kad valdžia nori girdėti. Ar V.Putinas išties turi keturių penktadalių paramą? Sunku pasakyti.
Yra ir kitas faktorius, susijęs su Vakarų nesupratimu, kaip funkcionuoja Rusija. Tai korupcija, kuri persmelkia visą Rusijos visuomenę.
Korupcija paverčia visus priklausomais. Vieni duoda kyšius, kiti juos ima. Jei vairuosite automobilį Rusijoje, jūs neabejotinai tam tikru kelionės momentu būsite sustabdytas ir kelių policininkas iš jūsų tikėsis kyšio, kad išsaugotumėte savo teises.
Jei esat parduotuvės savininkas, turėsite mokėti saugumo inspektoriui, priešgaisrinės apsaugos pareigūnui, maisto tarnybai – tai nuolatinis korupcijos ratas, įtraukiantis visus. Visi elgiasi nesąžiningai ir baiminasi, jog bus nubausti.
Tai sisteminga praktika ir ji tinka daugeliui žmonių. Parduotuvės savininkas mielai sumokės policininkams, kad šie saugotų jo parduotuvę nuo galimų chuliganiškų išpuolių, taip įgydamas pranašumą prieš savo konkurentą, į kurio langus kažkas galbūt paleis plytą ir niekam tai nerūpės.
Mes žiūrime į Rusijos visuomenę ir klausiame savęs, kodėl jie nebalsuoja prieš tuos lyderius, kurie smukdo jų gyvenimo lygį, verčia juos skursti, gyventi korupcijoje ir įtraukia į naują Šaltąjį karą su Vakarais, bet mes neįvertiname, kas jungia rusus. Būtent tai apsunkina bet kokius spėjimus, kas gali nutikti ateityje, kur yra, jūsų minėtoji, raudona linija.
– Atrodo, kad Vakarų visuomenė turi nemažai įsivaizduojamų galimų Rusijos lyderių, kurie tariamai atstovauja demokratinėms jėgoms – Michailas Chodorkovskis, Aleksejus Navalnas ir kiti, nors daugelis jų atėjo ir pelnėsi iš tos pačios V.Putino kurtos sistemos. Ar matote realių opozicijos jėgų Rusijoje, kurios išties galėtų pakeisti valstybės ateitį ar galų gale perimti valdžią?
– Nemanau, kad Rusija negali pasikeisti. Savo knygoje analizuoju, kodėl rusai remia būtent V.Putiną ir neigiu, kad rusai tori kažkokią mistinę dvasią ir yra pasmerkti išgyventi vis tą patį ir tą patį.
Manau, kad buvo galimybių jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet jas buvo sunku įgyvendinti iki galo, sistemos tęstinumas Rusijoje išliko gilus. Kai V.Putinas atėjo į valdžią, jis sujungė ir carų, ir komunistų partijos lyderių valdymo bruožus ir darė tai sėkmingai.
Pasikeitimai Rusijoje turėtų prasidėti nuo elgesio kaitos, vakarietiškų vertybių ir tikslų įsisavinimo.
Manau, kad žymiai tikėtiniau, kad rusai parems naują stiprų lyderį, kuris nebus toks radikalus, koks yra V.Putinas. Kuris vers didžiuotis Rusija, bet nesielgs taip spontaniškai. Daugybė Rusijos opozicijos atstovų tai tik patvirtina.
Kai kurie Vakarų ekspertai teisingai atkreipia dėmesį į V.Putiną dabar supantį elitą, turėtume pradėti dialogą su tais žmonėmis, kad kai V.Putinas paliks postą, būtų kažkoks bendradarbiavimo ir bendravimo pagrindas, galimybė daryti įtaką pasikeitimams.
Problema, kad mes nežinome, kiek ilgai V.Putinas bus valdžioje, ar jis kandidatuos 2016-aisiais, ar pakeis Konstituciją, tad tikrai sunku spėti, kas nutiks ateityje.
– Matydamas Minsko derybų nerezultatyvumą, ar tikite, kad su Rusija vis dar galima derėtis dabartinėje situacijoje?
– Manau, kad visada reikia palikti vietos deryboms. Tuo pat metu turime būti gerokai ryžtingesni, pritaikyti griežtesnes sankcijas, remti Ukrainą gynybai skirtais ginklais ir treniruoti jos karius.
Turėtume suteikti rimtą ekonominę pagalbą šiai krizės kamuojamai šaliai. Kai buvau Ukrainoje praėjusių metų spalį, ukrainiečiai man sakė: „Mes kaunamės už Vakarus, esame priešakinėse fronto linijose“. Aš jais tikiu ir manau, kad Vakarai turėtų reaguoti taip pat rimtai.
Turėtume būti griežtesni Rusijai ir ginti vakarietiškas vertybes, ir kautis už tai, kad ukrainiečiai patys galėtų nuspręsti savo šalies likimą ateityje. Bet deryboms visada turi būti vietos. Problema tik, kad Rusija nelabai nori derėtis.
Kaip ir minėjau, V.Putinas mato užsienio politiką kaip Šaltojo karo laikų KGB agentas, tad derybos ir bendradarbiavimas jam atrodo silpnumo ženklas. Rusiškos ortodoksiškos vertybės remiasi labai gilia priešstata Vakarams, tai dar vienas dalykas, kurį V.Putinas puikiai naudoja, kuris jau tūkstantmetį apibrėžia rusų visuomenę.
Tai nėra tiesioginė opozicija, bet tas atstumas nuo Vakarų Rusijoje didinamas jau nuo XV amžiaus. V.Putinas pabandė paversti tai tiesiogine opozicija, pasipriešinimu Amerikai. Kol ši idėja bus gyva, tol iš derybų nereikia tikėtis didelės sėkmės.
– Pastaruosius metus lydi pakankamai paranojiška, bet stebint Rusijos agresiją pagrindo turinti idėja apie galimą Trečiąjį pasaulinį karą, apie galimą grėsmę Baltijos šalims. Kaip manote, ar Rusijos visuomenė taip pat abejingai reaguotų į karinius veiksmus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje? Ar Rusijos visuomenė pateisintų dar vieną pasaulinio masto karą?
– Žvelgiant į dabartinę Rusijos visuomenę, kuri į panirusi į propagandą, jie nežino, kas vyksta iš tiesų, sunku pasakyti, ar jie supranta realią grėsmę. Manau, kad V.Putinas toliau provokuos NATO, siųsdamas naikintuvus į Baltijos oro erdvę. Manau, kad tai gerai apskaičiuotos strategijos dalis, kurios tikslas – išbandyti NATO pasirengimą.
Galbūt klystu, bet nemanau, kad V.Putinas nori sukelti pasaulinį karą. Jis mano, kad Vakarai silpni, ir jis turi tam pagrindo – matome, kad Europos integracijos procesas yra sustojęs, tam įtakos turėjo ir finansinė krizė. Matome kylančias radikalų partijas ir problemas euro zonoje, islamo ekstremizmo pavojus.
V.Putinas mato, kad Europa pati atsidūrusi tam tikroje krizėje ir parama radikalų partijoms atskleidžia jo pastangas išdraskyti europinę vienybę ir bendrą saugumą. Ar jis pasiryš didelio masto karui? Aš tikrai nustebčiau dėl tokio žingsnio.
Bet jis toliau išbandys galimybių ribas ir čia labai svarbu, kad NATO siųstų aiškų signalą, jog yra pasiruošusi atsakyti – ne tik gins savo nares, bet ir stovės šalia šalių partnerių, galimų NATO narių, tokių kaip Ukraina. V.Putinas turi suprasti, kad Vakarai yra pasiruošę kautis už savo vertybes ir tikslus, kol kas Vakarai to dar nepadarė.
– Tuomet turiu jūsų paklausti, kaip manote, kokia bus Rusijos ateities penkmečio ar dešimtmečio laikotarpyje? Ar Rusija skils į mažas kunigaikštystes, kuriose tvarkysis tokie veikėjai kaip Čečėnijos vadukas Ramzanas Kadyrovas?
– Puikus klausimas. Spėju, kad per penkerius artimiausius metus toliau matysime valdžioje V.Putiną. Jis bus mažiau populiarus, bet jis tam ruošėsi viso buvimo valdžioje metu. Visi manė, kad 2011-ųjų metų tūkstantinių protestų metu jis jau nebegrįš į savo galios viršūnę.
Tiesa ta, kad jis turi neįtikėtinai daug galios – kontroliuoja verslą, žiniasklaidą, teisėsaugą, tad tikrai sunku kažką pakeisti. Manau, kad Rusijoje reikalai tik blogės, ypač paprastiems žmonėms, tačiau jie gyvena propagandos pasaulyje, kur V.Putinas tampo visas virvutes.
Nemanau, kad tai truks ilgai. Bet artimiausiu metu V.Putiną vis dar matysime valdžioje, kaunantis su Vakarais.
Paulius Gritėnas 15min.lt
Gregory Feiferis – buvęs National Public Radio korespondentas Maskvoje – beveik dešimtmetį rengė reportažus iš Rusijos. Skersai išilgai išmaišęs šalį G. Feiferis sėmėsi informacijos iš šimtų asmeniškų pokalbių su rusais – nuo pasakiškai turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Į knygą taip pat įausta pirmuoju asmeniu pasakojama paties autoriaus šeimos – jo rusės motinos, kurią iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį lydėjo bohemiška Maskvos menininkų elito aplinka, ir amerikiečio tėvo, klastingose diskusijose gausiai liejantis degtinei bandančio išvengti KGB pinklių, – istorija. knygos.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą