Lagerio veidas nežmogiškas. Išskirtinis D. Grinkevičiūtės liudijimas
Praėjusių metų pabaigoje į lenkų kalbą išversta ir išleista
Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų apie tremtį knyga „Lietuviai prie
Laptevų jūros“. Kviečiame skaityti jos vertėjo Kamilio Pecela‘os
straipsnį originaliu pavadinimu „Łagier nie ma w sobie nic z człowieka. O
litewskim świadectwie zesłania“, skelbtą žurnale „Nowy Napis“.
Sutrumpintas jis perpublikuojamas redakcijai maloniai leidus. Vertė
Emilija Karčevska.
Dr. KAMILIS PECELA – Krokuvos Jogalaičių universiteto absolventas, disertacijos apie Rapolą Mackonį autorius, literatūrologas, lietuvių literatūros vertėjas, poetas, publicistas, „Kultura Litwy“ svetainės redaktorius. Daugiau apie autorių galite skaityti čia.
Tremties liudijimas
Lagerinė literatūra apima daug tekstų, užrašytų skirtingomis kalbomis, įvairios tautybės, lyties ir amžiaus asmenų. Istorijos skiriasi savo turiniu, pasakojimo stiliumi, perspektyva, vertinimais ar aprėptimi. Nors egzistuoja tam tikras tokios literatūros kanonas, nė viena iš knygų nepristato visos tiesos apie SSRS veikusius kalėjimus ir tremties vietas. Tokią tiesą girdime iš choro, kurį sudaro daug balsų.
XX a. trėmimai į kalinimo vietas ar priverstinio darbo stovyklas, išsibarsčiusias po visą Sovietų Sąjungą, buvo viena sunkiausių traumų, kurią patyrė daugybė Rusijos ir kitų Rytų bei Centrinės Europos šalių gyventojų. Bausmių vykdymo sistema, o veikiau groteskiškas jos iškrypimas buvo skirta pragaištingam žmonių, laikytų bemaž nemokama darbo jėga, išnaudojimui. Daugelis kalinių buvo išvežti be kaltės, be nuosprendžio, jau nekalbant apie teisingą procesą. Bandyta pavergti charakterį, palaužti valią, paverčiant žmones paklusniais ir nemąstančiais vergais. Tam buvo naudojamos paprastos ir veiksmingos priemonės – fizinė prievarta ir badas. Rezultatai buvo stulbinami. Mirė milijonai žmonių. Išgyvenusieji liko paženklinti ligų, negalios, izoliacijos, atskirties ar psichinių sutrikimų.
Rašymas apie tremtį – ne vien bandymas įveikti šią traumą, bet – visų pirma – pareiga aukoms. Iš daugelio liudijimų apie sovietinius kalėjimus ir darbo stovyklas kai kurie yra tapę klasika ir įrašyti į svarbiausių XX a. knygų sąrašą – Aleksandro Solženicyno „Gulago Archipelagas“ ir Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymai“. Lenkai taip pat kūrė savitą santykį su šia patirtimi, kaip svarbiausius pavyzdžius verta paminėti Gustawo Herlingo-Grudzińskio „Inny świat“ (liet. „Kitas pasaulis“) ir Józefo Czapskio „Na nieludzkiej ziemi“ (liet. Nežmoniškoje žemėje). Šios knygos ne tik leidžia geriau suprasti lenkų istoriją ir visuomenę, bet ir trėmimus pamatyti kaip užkariavimo ir nutautinimo politikos įrankį.
<...>
Dr. KAMILIS PECELA – Krokuvos Jogalaičių universiteto absolventas, disertacijos apie Rapolą Mackonį autorius, literatūrologas, lietuvių literatūros vertėjas, poetas, publicistas, „Kultura Litwy“ svetainės redaktorius. Daugiau apie autorių galite skaityti čia.
Tremties liudijimas
Lagerinė literatūra apima daug tekstų, užrašytų skirtingomis kalbomis, įvairios tautybės, lyties ir amžiaus asmenų. Istorijos skiriasi savo turiniu, pasakojimo stiliumi, perspektyva, vertinimais ar aprėptimi. Nors egzistuoja tam tikras tokios literatūros kanonas, nė viena iš knygų nepristato visos tiesos apie SSRS veikusius kalėjimus ir tremties vietas. Tokią tiesą girdime iš choro, kurį sudaro daug balsų.
XX a. trėmimai į kalinimo vietas ar priverstinio darbo stovyklas, išsibarsčiusias po visą Sovietų Sąjungą, buvo viena sunkiausių traumų, kurią patyrė daugybė Rusijos ir kitų Rytų bei Centrinės Europos šalių gyventojų. Bausmių vykdymo sistema, o veikiau groteskiškas jos iškrypimas buvo skirta pragaištingam žmonių, laikytų bemaž nemokama darbo jėga, išnaudojimui. Daugelis kalinių buvo išvežti be kaltės, be nuosprendžio, jau nekalbant apie teisingą procesą. Bandyta pavergti charakterį, palaužti valią, paverčiant žmones paklusniais ir nemąstančiais vergais. Tam buvo naudojamos paprastos ir veiksmingos priemonės – fizinė prievarta ir badas. Rezultatai buvo stulbinami. Mirė milijonai žmonių. Išgyvenusieji liko paženklinti ligų, negalios, izoliacijos, atskirties ar psichinių sutrikimų.
Rašymas apie tremtį – ne vien bandymas įveikti šią traumą, bet – visų pirma – pareiga aukoms. Iš daugelio liudijimų apie sovietinius kalėjimus ir darbo stovyklas kai kurie yra tapę klasika ir įrašyti į svarbiausių XX a. knygų sąrašą – Aleksandro Solženicyno „Gulago Archipelagas“ ir Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymai“. Lenkai taip pat kūrė savitą santykį su šia patirtimi, kaip svarbiausius pavyzdžius verta paminėti Gustawo Herlingo-Grudzińskio „Inny świat“ (liet. „Kitas pasaulis“) ir Józefo Czapskio „Na nieludzkiej ziemi“ (liet. Nežmoniškoje žemėje). Šios knygos ne tik leidžia geriau suprasti lenkų istoriją ir visuomenę, bet ir trėmimus pamatyti kaip užkariavimo ir nutautinimo politikos įrankį.
<...>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą