darbas dėl pinigų, o gal

eik greičiau ten, kur širdis šaukia :) ...

- Ateik pas manę į kabiną, šįryt mane pašaukė troleibuso vairuotoja. Ėjau apsnūdusi po naktinės pamainos ir kaip "pachmielnas" žmogus kvėpavau puikiu, atšilusiu ryto oru. Iki tol neturėjau jokių pažįstamų troleibuso vairuotojų ir ne iš karto supratau, kad kalba su manim. Už vairo šypsojosi mūsų aukšto buvusi valymo firmos atstovė, rusakalbė, mano pavakarojimų darbe, draugė. Vakarais pasikalbėdavome apie mažus atlyginimus ir sūnų išvykusį į užsienį, o paskui ji išėjo atostogų ir nebe sugrįžo, pakeitė darbą, pakeitė kelis kartus ir dabar sėdi patenkinta soste, patenkinta sunkiu, bet jai maloniu darbu ir kelis kart didesniu atlyginimu. Labai buvo malonus susitikimas. Džiaugiuosi už ją ir suprantu, kaip svarbu būti savo mėgstamo darbo vietoje ir dar už tai gauti savęs vertus pinigus.

Vilnius - mažas ir draugiškas miestas

grįžtu iš darbo gana anksti, bet norisi greičiau namo, o čia pakeliui įvairūs draugiški skelbimai ir pačiame centre, vos nesusigundžiau ;)

kritau, kritau...

kritau, kaip už Tėvynę, kaip pasakytų Erlickas. Nesibaigiantys atšalimai ir atšilimai, išbandymai "paslydimais" ir pagaliau, pagaliau kritau visu savo svoriu. Taip sužinojau silpniausią savo vietą, kurioje dabar yra didelis gumbas, tai mano pakaušis. Ilgai skaudėjo, bet skaudžiausiai buvo išgirsti smūgio garsą, nes skambėjo kaip tuščia puodynė... Jausmas buvo toks, kad jau galas, kad pagaliau ji sudužo. Supratau, kad taip pagalvojo ir nelaimingo įvykio liudininkas. Gražus pasipuošęs vyriškis kurį laiką stebėjo manę, bet kai aš sujudėjau, tai apsidžiaugęs spruko į moterų kirpyklą. Dar kurį laiką pagulėjau ant nugaros ir atsigavusi patraukiau savais keliais. Sinoptikai prognozuoja, kad iki savaitgalio sniego nebeliks ir kritimų priežastys pasikeis.


Daug optimizmo suteikė rytinė reklama, nors ir priminė pasaulio pabaigą, nes viskas kaip "va bank". Reklama žadėjo 100% baro akcijų, baro esančio senamiestyje. Argi tai ne "svieto" pabaiga?

Šventiniai linkėjimai

čia vaizdas iš Vilniaus naktinių vitrinų. Planuoju joms paskirti daugiau dėmesio, nes pastebėjau, kad nakčiai jos dekoruojamos irgi, bet kadangi iš viso būrio žmonių einančių pro šalį 4.50 ryto, aš tą būrį vadinų "5-os ryto kamščiu", nes sekantis autobusas būna tuščias ir gatve eiti baisoka, tai niekas be manęs nesižvalgo į vitrinas, aš ir nusprendžiau, kad jos dekoruojamos yra man, todėl ir turiu pareigą kažkaip sureaguoti :), man tai patinka...

tikiuosi, kad tai jau paskutinis sniegas

Lygiadienis Lietuvoje ir Šv.Velykos,
arba fotogeniškos naktys mieste

tave Dievas atsiuntė...

- taip man pasakė viena mano sena pažįstama, kurią norėdama susitikti, aš turėčiau rytą važiuoti ne troleibusu, o autobusu. Visai nebloga vieta pasimatymui - apsnūdę keleiviai, pustuštis patogus autobusas ir visada žinai, kad šioje stotelėje įlips tavo pažįstama ir tu galėsi pusvalandį paplepėti. Taip beplepant ji man pasiguodė dėl savo ligų, o aš suteikiau jai labai reikalingą informaciją ir sulaukiau šito pavadinimo. Malonu būti Dievo pasiuntiniu, ypač tada, kai tai atlieki pats to nežinodamas :), bet tikrai, ir aš tikiu kad mes esame vieni kitiems Dievo pasiuntiniais, tik reikia atidžiau įsiklausyti į aplinkinių tau sakomus tekstus.


Yra toks žmogus ir mano gyvenime. Pagyvenusi, judri ir energinga moteris atėjo dirbti į mūsų kabinetą gal porai savaičių, bet to užteko, kad aš patikėčiau savo jėgoms ir pereičiau į kitą darbą. Šalia buvo mano viršininkė, kuri tarėsi žinanti mano charakterį ir vis man "kalė", kad aš ten nieko nesugebėsiu, o šita, naujai atėjusi moteris, iš karto pasakė, tu gali. Ji taip energingai mane įkalbinėjo, kad aš tikrai patikėjau savo jėgomis. Pilna energijos moteris, dabar ji pusė dienos dirba mano naujajame darbe ir vis taikosi man padėti...
Ją man tikrai Dievas atsiuntė :)

Gyvenimo ornamentai

Kas tai?

Tai indelio dugnas po suvalgyto deserto. Lankiausi DELANO restorane, jeigu jį taip būtų galima pavadinti. Man patinka kartas nuo karto ten apsilankyti ir pasijusti kaip pas mama virtuvėj, vaikštai, uostai, pamaišai samčiu sriubą ir jeigu patinka, įsipili. Didelė patalpa, daug mažų staliukų, kur jaukiai jautiesi ir vienas, yra bevielis internetas, dar ta paslauga nesinaudoju, bet ką gali žinoti :)...

O vakar gėriau, gėriau raudoną vyną ir liūdėjau, liūdėjau išėjusio tautos numylėtinio. Vieni išvažiuoja savo noru, o tie kurie nori pasilikti, priverti "išeiti".

Kas pasiliks?

išaušo ir šventinė diena

Pirmasis atlyginimas. Specialiai neėmiau avanso, kad matyčiau kiek gaunasi vienoje vietoje. Nu, ne Anglija ir ne Airija, bet dvigubai daugiau negu buvo ankstesniam darbe. Pirmasis realus laimėjimas. Labai neblogi skaičiai, man dabar jie svarbūs ir "ant popieriaus" ir į rankas. Dabar esu labai patenkinta, nežinau ar tokia liksiu ir toliau, nes jie tokie ir liks... gal norėsis kokių pasikeitimų, o dabar gerai.

šventinė naktis

Tai vienintelis šventinis vaizdelis, kuris pavyko, dar ne visai valdau kamerą, bet pastebėjau, kad labiausiai fotogeniškas gatvės žibinto kotas. Mačiau ne tiek jau daug, bet gal ir gerai, nes išvengiau susitikimo su fašistuojančiu jaunimu. Pakeliui į darbą apžiūrėjau į šventinį priėjimą atvykusias ambasadorių mašinas. Priešais akademinį dramos teatrą tuščioje gatvėje iš abiejų pusių ilgomis eilėmis stovėjo juodos tuščios mašinos su vėliavėlėmis ir tik prie Turkijos mašinos vairuotojas flirtavo su panelėmis, bet jos atrodė irgi kaip turkės.
Paskui prasidėjo ilgoji darbo naktis. Nebijau aš darbo ir patinka jis man, manau, kad pritinka mano charakteriui, bet naktis kaip ir per trumpa, nes per tas laisvas dienas prisikaupė labai daug darbo. Dabar supratau, ką turėjo omeny bendradarbės, kada pasakojo, jog visai nesidžiaugia ilgom šventėm. Bet nieko, viskas baigėsi gerai, susitvarkiau, nu, ne visai pati, biški padėjo :), sako, kad dar reikia praktikos...

O čia rytinis pavasario vaizdelis prie namų. Pumpurėliai išpampę ir jau sprogsta, bet pagalvokit ant kiek vėliau pas mus apsilanko pavasaris. Manau, kad atšiaurus mūsų klimatas yra viena iš emigracijos priežasčių. Gyvenimas šiltesnio klimato šalyse patrauklus gali būti jau vien dėl to. Kasdienybė primenanti kurortą, gal ir man patiktų, bet sako, žmonės pasiilgsta sniego...

Kovo 11

Su malonumu pasitikčiau šią šventę lovoje, bet dabar gal net sudalyvausiu renginyje Katedros aikštėje, nes reikia eiti nakčiai į darbą. Darbas nuo 22.00, bet kadangi buvo daug laisvų dienų, mes einame 2 valandom ankščiau, už ką bus mokami viršvalandžiai. Tai viena tokia darbo naktis savaitėje, bet paros laikas po to labai susimaišo...

Bet ne tai man yra svarbu, nes aš įpratusi prie laiko kaitos, svarbiau yra tai, kad praėjus mėnesiui ir po 4-rių laisvadienių aš naktį vis dar sapnuoju tik darbą, nu gal ne tik, bet šiąnakt vėl intensyviai dirbau sapne. Vyresnės darbuotojos sako, kad ir jos praėjo tokių sapnų laikotarpį, bet kituose darbuose man taip neatsitikdavo.

naktinės reklamos

atkreipia dėmesį labiau, skelbiamas "LT Persona" atvaizdo konkursas


apsilankykite - LT Persona dar liko mėnuo laiko.
2008 m. balandžio 3 d. paskelbiamas nugalėtojas - geriausiai atskleidęs mūsų tautos autoportreto bruožus. Jam įteikiamas Prizas – 1500 Lt

pirmoji kibirkštėlė

Jau dirbu mėnesį laiko. Galiu pasakyti, kad labai daug išmokau, tai kas ankščiau buvo beveik neįmanoma, dabar jau yra įvaldyta, bet...
Pirmą mėnesį į mane žiūrėjo kaip į mokinę ir daug padėjo, o dabar aš jau dirbu savarankiškai ir man keliami vienodi reikalavimai su visais. Darbas net mokantiems yra labai sudėtingas, nes visiems reikalinga papildoma pagalba iš vieno tam tikslui esančio žmogaus. Greitis ir didelis apkrovimas, štai ką man dabar reikia įvaldyti. Kiekvieną dieną ateinu pilna optimizmo, kad šiandien pulsiu į darbą su naujom jėgom ir jį padarysiu!!!
Na, gal dar po mėnesio :), o dabar laukiu pirmojo atlyginimo ir bandau atsimiegoti už pilną įtampos savaitę, bet skauda šonai nuo gulėjimo, todėl sėdau prie kompo.
Mano nuotraukos daromos nauju telefonu, todėl ne visada dar pavyksta, bet aš pilna vilties. Vakar po ilgesnio laiko darbe viršininkas įteikė po geltoną tulpę ir saldumynų, padėkojo, kad mes šaunios moterys susitvarkome su tokiu darbo krūviu. Fainuolis.

Vilnius naktį yra gražus

daug vietų traukia akį, tik kad nėra laiko, rytą viską darau bėgdama, nes reikia labai greitai prisistatyti į darbą, kiekviena ryto minutė yra labai svarbi...
Ateityje nutariau pafotografuoti naktines vitrinas, netyčia pastebėjau, kad kai kurios yra specialiai dekoruojamos nakčiai, ta erdvė prieš duris į vidų.

Vilniuje vėl pašalo. Prisimenu Verbų sekmadienį, kai prie Katedros verbos buvo susmeigtos į sniego pusnis, dar to nėra, bet minusas laikos, o jau pripratome prie atšilimo... Neįtikėtinai atrodo nuotraukos iš Anglijos, kur žiemą lauke ant palangių loveliuose žydi ciklamenai. Aš suprantu, kad yra šiltų vietų, bet Anglijos klimatą kažkaip įsivaizduoji panašiai kaip Lietuvoje.

kalbiniai nuotykiai Lietuvos sostinėje

Prie mažo kolektyvo neseniai prisijungė studentė, dirbanti pusę etato. Vieną dieną, trumpam išėjau ir sugrįžusi radau tuščią patalpą, sėdėjo tik studentė. Kur dingo kolektyvas? Studentė papasakojo, kad atėjo moteris, kažką pasakė ir visi išėjo, o kur, ji taip ir nesuprato, nes nemoka rusiškai...
Tik tada supratau, jog visą dieną aš čia kalbu tik rusiškai. Moka čia dirbančios moterys ir lietuviškai, bet kai reikėdavo man ką paaiškinti, atsiprašydavo ir pereidavo į rusų kalbą. Tai daugiausiai vyresnio amžiaus moterys, mano bendraamžės ir man beveik lengviau su jomis bendrauti, negu su jaunesnėm lietuvėm, su kuriom dirbau prieš tai. Nežinau, gal mus vienija amžiaus grupė, ar "sovietinė" patirtis, o ir kalbą aš moku gerai, gal net geriau, negu jos lietuviškai. Nors tai nėra rusės, gal viena kokia, bet lenkės ir žydės.
Rytinė mano stotelės pakeleivė jau pradėjo sveikintis su manim irgi rusų kalba ir toks įspūdis, kad didesnė troleibuso keleivių kalba rusiškai. Ankstų rytą važiuoja fabrikų darbuotojai ir valytojų brigados, taip pat įvairūs service darbuotojai. Dar kitokių kalbų gali išgirsti iš naktinių klubų lankytojų, kurie panašiu metu skirstosi namo, jie gali uždainuoti ir angliškai...
Dar pamiršau pasakyt apie nuolat girdimą "Ruskajie radijo". Per dieną gali užmiršti kur esi, todėl pradėjau klausytis "Žinių radiją" ir kitas LT stotis per telefono radiją, nes neseniai tik jį įvaldžiau ir pamačiau, kad darbui tai netrukdo, kaip tik padeda atsiriboti ir susikaupti prie savo problemų sprendimo.