Netikėta nauja žinutė iš Ukrainos, tai, ką perskaitau, smogia tiesiai į širdies centrą:
„Sveikas, pasauli! Žinau, kad į mus dabar tu žvelgi išsigandusiomis akimis. Su baime akyse žvelgi iš Lenkijos pozicijų, demonstruoji sukaustytus ir neryžtingus Prancūzijos gestus, slepi Vokietijos pragmatiškus žingsnius, baiminiesi dėl Latvijos veiksmų, pastebi slapukaujantį Italijos grobuoniškumą ir Izraelio tylą. Girdi toliuose skęstančius JAV ir Kanados riksmus…
Tu žvelgi į mus lyg pro akinius iš daugybės valstybių pozicijų. Tau nejauku ir staiga tu nuleidi akis. Dažniausiai taip elgiesi tuo metu, kai raketų atakos požemiuose uždaro mūsų vaikus. Po to vėl pakeli akis ir žvelgi į mus. Tu ir vėl atrodai labai nustebęs…
Karas Ukrainoje. ZumaPress.com/Scanpix nuotr.
Kai žiūrime vienas į kitą, tu tikrai pamatai, kokia iš tikrųjų yra Ukraina. Ją laisto kruša ir ji vis tiek stovi vietoje… Ją dengia sparnuotosios raketos ir ji vis tiek stovi vietoje… Aplinkui grėsmingai triukšmauja sušikti tankai ir ji vis tiek stovi vietoje… Kai Ukrainai buvo tiesiog pasakyta „very sorry“, ji vis tiek stovėjo vietoje… Branduolinis mygtukas kėsinasi suskaldyti jos akiduobes, o ji tiesiog stovi vietoje ir juokiasi mušdama būgną. Pasaulis jau nebekvėpuoja, pasaulis panikuodamas perka jodo tabletes, o ji, Ukraina, vis tiek stovi vietoje…
Kokia yra ta Ukraina? Kas buvo ištirpdyta jos motinos piene? Kokiu maistu tūkstančiai rankų pamaitina Tėvynės karius? Pasaulis atsakymo nežino. Jam nepažįstama mūsų jėga, galia ir meilė. Pasaulis ilgą laiką snaudė po rusiškais griuvėsiais, apsikaišęs taikos balandžių plunksnomis ir užsiklojęs meilės medžio laja… Snaudė tol, kol susprogo jo baimės bomba. Nors pasaulis daug ką daro iš baimės jausmo, tačiau ukrainiečius varsto visai kiti jausmai.
Mes jaučiame pyktį dėl kiekvieno mūsų nužudyto vaiko ir sulaužyto likimo, dėl sudegintų miestų, dėl sugriautų svajonių. Nors įniršis ir yra mūsų energijos tiekėjas, tačiau mes pirmą kartą nuoširdžiai jaučiame laisvės skonį. Laisvės, kuri yra nuoga, trapi, pažeidžiama ir tuo pačiu metu labai galinga bei tiekianti stiprybę.
Mūsų tarpe nebėra nei artimų, nei svetimų, visi tampame vietiniais gyventojais. Milijonai rankų kloja grindinį į pergalę. Visi mes esame toje vietoje, kur meilė mus stiprina.
Taigi, pasauli, nebijok! Меs budime sargyboje! О jei vis tiek gėdingai baiminsiesi mūsų klausti, mes patys tau atsakysime: vis tiek ateis pavasaris, kuris pasipuoš geltona ir mėlyna spalva. Juk mums visai nesvarbu ar tu bijai, ar ne…
3 valandos 36 minutės po vidurnakčio ir vėl gaudžia oro pavojaus sirenos... Baisu? Mums ne, esame pripratę… Bėkime kartu į bunkerį…“
Rytas brėkšta… Pagaliau baigiau tekstą versti iš ukrainiečių kalbos… Nors mano draugai kariauja, tačiau pavasaris vis tiek dabinasi geltona ir mėlyna spalva…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą