Išryškinęs nuotraukas, darytas Sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto, 23-ejų fotografas Paulius Lileikis skubėjo į lavoninę. Nors suprato, kad greičiausiai nė vienos nuotraukos iš ten spaudoje nepanaudos, svarbiausia buvo užfiksuoti faktus – nekalti žmonės, gynę savo laisvę, buvo nužudyti sovietų desantininkų.
Ne menas tada rūpėjo, sako LRT dabar dirbantis fotografas, o surinkti kuo daugiau įrodymų ir juos išsaugoti. Nes niekas negalėjo žinoti, kaip viskas galų gale pasibaigs.
– 1991-ųjų sausį dirbote neskaičiuodamas darbo laiko, kai namuose laukė paskutinį mėnesį besilaukianti žmona.
– O kas tais laikais skaičiavo valandas?
– Bet ar tuo metu neatrodė, kad žmogus, kurio žmona laukiasi, turėtų labiau pasisaugoti?
– Po tos sausio nakties prie Televizijos bokšto, kai jaučiau parako kvapą ir girdėjau skraidančias kulkas, jau supratau, kad rizika vis dėlto egzistuoja. Suvokiau, kad mano gyvybė vis dėlto priklauso ne man vienam, bet ir tiems, kurie mane myli.
O šiaip tai kas jauno galvoje – pasinėriau į darbą taip, kai paneriama po vandeniu – turi nekvėpuoti ir tik išnėręs vėl įkvėpti. Man atrodė, kad tai, ką darau, yra vienintelis teisingas kelias.
Suvokiau atliekamo darbo prasmingumą – kad tai, ką dokumentuoju (net nebuvo kalbama apie kažkokį meną) įprasmina esamus įvykius, kuriuos reikia išsaugoti ir parodyti. Tu suvoki, kad nežinia kas bus rytoj. Galėjo būti ir taip, kad vėl būsime okupuoti ir šitie kadrai būtų kaip okupacijos laikmečio ženklai.
– Jums buvo 23-eji ir dirbote vedinas tokių gilių minčių?
– Jau keletą metų gyvenome atgimime ir euforijoje. Sąjūdžio veikla, atgimstanti Lietuva – mes visi plaukiojom kaip prisirūkę žolės. Ir kai atėjo tokie lemtingi įvykiai, supratai, kad negali žengti žingsnio atgal ir pasakyti – dabar slėpsiuosi už šieno kupetos. Reikia.
– Kada suvokėte, kad pavojus yra realus?
– Buvo tam tikrų ženklų ir anksčiau. Buvo ir spaustuvių užgrobimai, buvo ir kareivių grobimai, buvome ir apstumdyti išplėšiant fotoaparatą iš rankų, juosteles bandė išplėšti.
– Iš jūsų?
– Kalbu apibendrintai ir apie kolegas, ir apie save. Mes vieni kitais gyvenome. Mūsų fotografų ir žurnalistų bendruomenė buvo labai draugiška, susispietusi ir labai kolegialiai viską darėme. Tikrai nebuvo jokio „tu, aš, jis, ji“ – redakcijos dalinosi medžiagomis, nuotraukomis. Jos buvo daromos skubiai, naktimis, pluoštais išvežamos daugiausiai per Maskvą į užsienį – tais laikais tik taip buvo galima jas paskleisti.
Galų gale mano nuotraukos išspausdintos ir užsienio (pavyzdžiui, „The New York Times“), ir lietuviškoje užsienio spaudoje – Čikagos „Drauge“, Klivlendo „Dirvoje“ ir t. t.
– Ne tik fotografavote, bet ir rašėte?
– Buvau fotožurnalistas – ir fotografavau, ir rašiau. Buvau toks veni, vidi, vici – ne koks žurnalistas analitikas, o įvykių fiksuotojas. Fotografuoji, tai rankoje diktofono laikyti negali, todėl mano diktofonas kabėdavo ant kaklo. Prisirašydavau tiek, kad kentėdavau šifruodamas. Buvo toks metas – pilna mitingų, pilna visokių kitokių dalykų. Ir ne vien tik kalbant apie politinę veiklą. Atgimimas išjudino daug ką: prasidėjo ne tik kultūros atgimimas, bet ir banditizmas. Maudžiausi tame, nardžiau, nuo tramplino šokinėjau.
– Kaip atrodė jūsų darbo rutina, jeigu taip galima pavadinti, per sausio įvykius?
– Dirbau viename to meto populiariausių savaitraščių „Mažoji Lietuva“. Jis buvo leidžiamas Klaipėdoje, bet Vilniuje turėjome korespondentinį punktą ir čia dalindavomės darbais.
Gaila, kad tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų. Ir ne fotografavimui – pirminė ir pagrindinė funkcija yra susiskambinti ir dalintis informacija. Kiek daug mes būtume padarę ne fotografine prasme su mobiliaisiais, o jeigu galėtume susiskambinti.
Pavyzdžiui, per sušaudymą Medininkuose visi fotografai nulėkė į Sapiegos gatvę, nes ten galimai specialiai susprogdino bombą, kad rusų kareivių štabe išlėktų visi langai ir visus suklaidintų. Po valandos grįžęs į redakciją išgirdau: „Kur tu trankaisi? Medininkuose tragedija – visi sušaudyti.“
O viskas prasidėjo jau sausio 8 d., kai atsistatydino Kazimiros Prunskienės vyriausybė ir jedinstvininkai bandė veržtis į Aukščiausiąją Tarybą (AT). Jau įtampa tiek kaito, kad supratai, kad savaime čia viskas nesiabsorbuos. Reikės suktis ir nešiotis dvigubai daugiau juostelių, pasiimti daugiau baterijų, bet galiausiai vis tiek visko pritrūko. Tą lemtingą naktį pasigavau Audrių Siaurusevičių ir paprašiau, kad atiduotų savo baterijas iš diktofono, nes man jų reikėjo į blykstę, kad galėčiau fotografuoti.
– Kaip naktį iš sausio 12 į 13-ąją atsidūrėte prie televizijos bokšto?
– „Mažoji Lietuva“ dirbo po vienu stogu su „Respublika“. Sausio 12-osios vakarą, apie 10 valandą, grįžau iš fotografavimų ir a. a. Vitas Lingys pasikvietė kartu išgerti arbatos, dar prisijungė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Vitas tąvakar budėjo, buvo tas „centras“, kuris priiminėjo visą informaciją, suplaukiančią telefonu.
Mums begeriant arbatą, gavome informaciją, kad jau ties Spaudos rūmais tankų kolona rieda televizijos bokšto link. Staigiai šokome į mano žiguliuką ir nulėkėme, bet truputį pavėlavome, nes susidarė kamštis: tankai važiavo ir per mašinas, todėl žmonės bijojo judėti toliau.
Mašiną palikau truputį toliau ir teko bėgti apie kilometrą iki televizijos bokšto. Mačiau tas sutraiškytas mašinas ir susidarė toks vaizdas, kad žmonės visur žuvę. Kai pasiekiau bokštą, kareiviai šaudydami jau pradėjo žmones varyti nuo bokšto. Nespėjau į patį įvykių epicentrą. Bet užfiksavau žuvusiuosius, sužalotuosius, tankus, sutraiškytas mašinas, greitosios pagalbos darbą (buvau ten dirbęs, tai pažinojau visus vairuotojus ir gydytojus).
Daug kas kvietėsi į butus, kurie buvo priešais televizijos bokštą. Žmonės buvo atsargūs, nes šaudė į langus. Visi sėdėjo užgesinę šviesas.
Jokios panikos, jokio „atsitraukim, bėkim“ – žmones kaip tik subūrė ir jie puolė ginti, puolė gelbėti, padėti daktarams. Ilgai užsibūti negalėjau, nes baigėsi fotojuostos.
– Kiek tų juostų su savimi tuo metu nešiodavotės?
– Būdavo prisisuki 10-20 juostų. Bet tą dieną, kai baigęs darbą gėriau arbatą, išlėkiau turėdamas labai nedaug juostų. Nespėjau prisisukti. Buvo jau po darbo, galvojau, kad grįšiu namo, pamiegosiu, ryte ateisiu, prisisuksiu juostų ir eisiu toliau. O tą naktį aš išlėkiau su nepakrautomis baterijomis, su keliomis atsarginėmis juostomis.
Nors visi kažko tokio laukėme, nes įtampa jau turėjo sprogti kaip koks pūlinys, bet buvau kiek pervargęs ir pilnai nepasiruošęs.
– Kas vyko toliau?
– Grįžome į redakciją, išryškinau juosteles, kitas kolega dar ryškino. Tada nuėjau pas redaktorių ir jis klausė, kas gali nuvažiuoti į lavoninę. Aš galiu. Redaktorius pasakė: „Fotografuok viską, ką ten pamatysi.“
Nuvažiuoju į Polocko gatvėje esančią lavoninę ir pradedu fotografuoti. Nebuvo tada jokių draudimų, nieko. Kai kurie žmonės gulėjo ant žemės, kai kurie – ant neštuvų. Čia jau fotografavau taip, kaip fotografuoja teismo medicinos ekspertai. Pasidėjau degtukų dėžutę, pagal kurį galima būtų spręsti apie mastelį, fotografavau žaizdas, kurias padarė kulkos: vienur įėjo, kitur išėjo. Kad būtų labai gerai matyti, kad jie buvo sušaudyti.
Vaizdas buvo toks: dega pora lempučių, šalta (temperatūra žemiau 10 laipsnių), sanitarai vaikšto su kailiniais, ant kurių – balti chalatai ir aplink – daug kūnų.
Šitų kadrų spaudai nereikia, bet įvykiai kaltina, įvykiai liudija, todėl juos fotografavau. Nežinojau, kas bus ateityje, todėl nuotraukas reikėjo būtinai išsaugoti, išsiųsti į užsienį. Nes jeigu būsime vėl okupuoti, tai būtų to įrodymas.
Ne kartą sau sakiau: negalvok, bus tos nuotraukos – spausdinamos ar ne – fotografuok. Tą pabrėždavo ir tuometis mano redaktorius Rytas Staselis. Tad atlikau ir tam tikrą fotoarchyvavimo, istorijos išsaugojimo misiją, nes prisiminimus kuriame šiandien.
– Bepigu dabar fiksuoti viską, kai fotoaparatuose nėra juostelių.
– Skaitmena dabar labai palengvina visa šitą procesą. [...] Bet ir tada labiausiai rūpėjo fakto užfiksavimas, jo išsaugojimas, galbūt net slėpimas, jeigu įvyktų okupacija ir panašiai. Ne menas tada rūpėjo.
O dabar gi jau nieko nesukursi – dabar kiekvienas kadras, net ir blogai išryškintas, net ir neretušuotas ar apgadintas vis tiek jau turi aukso vertę, kadangi tų įvykių jau nebegrąžinsi ir nepakartosi.
– Jūsų nuotraukos rodo, kad ėjote arti įvykių.
– Taip. Tokia mano natūra.
– Nebijojote?
– Nemeluosiu – visko buvo. Nepadarysi, jeigu neprieisi arti, bet jeigu per arti prieisi, gausi per galvą. Ir tokį atstumą stengiesi laikyti visada. Bet visko buvo: kalė tiesiai į fotoaparatą, fotoaparatas – man tiesiai per akinius į galvą, lūžta rėmeliai, mėlynė. Buvo tokių dalykų.
– Kaip apibūdintumėte atgimimo, pirmuosius nepriklausomybės metus?
– Aš baisiai impulsyvus, gėriau į save visus tuos įvykius. Man buvo 21 metai.
– Bet emociškai įvykiai tikriausiai buvo sunkiai pakeliami?
– Buvo aukų, buvo kraujo. Tai tragedija, ypač – toms šeimoms, kurios nukentėjo. Bet kalbėdamas apie save galiu sakyti, kad man labai patiko tas darbas. Fotožurnalistika veža. Tai iš tikrųjų yra vienas iš tų darbų, kai gali įsijausti ir greito rezultato dėka keisti pasaulį.
Aš išradinėjau dviratį – neturėjau jokių fotografijos mokytojų. Dirbau redakcijoje, kurioje buvau vienintelis fotografas. Buvau ką tik tarnavęs sovietų armijoje, kurioje taip pat buvau fotografu, dailininku ir kino mechaniku. Jeigu būčiau dirbęs didelėje redakcijoje, kur gausu fotografų, jie būtų mane pamokę, kaip daryti ir taupyti laiką bei medžiagas. Šiuo atžvilgiu buvau pradžiamokslis tuo laikotarpiu, kuris buvo labai svarbus.
– O kada Sausio 13-ąją nuėjote miegoti?
– Gal kiek ir pamiegojau. Grįžau namo, pavalgiau ir kiek pailsėjęs išlėkiau. Paryčiais dar buvau redakcijoje, užlėkiau namo ir 8 vėl buvau pasiruošęs. Man tik termosą ar du padarė tokios dinamitinės kavos, sumuštinių įdėjo. Bet to netrūko ir prie AT – labai draugiškai elgdavosi prie AT budėję ir arbatą bei maistą dalinę žmonės. O fotografai buvo numylėtiniai, kurie buvo visada vaišinami.
– Ar šiandien ką nors darytumėte kitaip?
– Ir taip, ir ne. Žiūrint iš šių dienų pozicijų, galbūt fotografuočiau kiek kitaip. Ne tik tą sausį. Per tiek metų „priaugau“ per daug patirties. Sau visada esu labai reiklus ir kritiškas ir man nuolat atrodo, kad nieko gero neturiu. Visgi dabar archyvai kalba už save – kai pradedu pavienes savo nuotraukas dėti į feisbuką, suprantu, kad atgarsis, emocija ateina penkiagubai. Galbūt ta nuotrauka nėra tiek gera, bet žmonėms taip žaidžia emocijos.
– Sausio 13-osios įvykius aktyviai minite kasmet. Rengiate parodas, atrenkate nuotraukas, dalinatės prisiminimais. Ar neatbuko tie prisiminimai, pojūčiai, kai tiek daug apie tai kalbate?
– Tai mane kaip tik priverčia savo kaukolėje atnaujinti visus prisiminimus. Viskas sugrįžta. Nes jeigu žarijos lauže nerusena, laužas užgęsta.
Man labai smagu, kad aš su savo nuotraukomis kažkam kažką emociškai galiu priminti.
– Kokią atmosferą prisimenate?
– 3-4 kartus važiavau į kapines kai kasamos duobės kovotojams už laisvę. O ten dirba keliasdešimt duobkasių, ant kalniuko virš kasamų duobių grupė žmonių stato ąžuolinį 5 metrų kryžių. Jis buvo per 2 dienas iškaltas keliolikos dievdirbių. Ir kiek žmonių aplinkui. Ir visi siūlosi padėti.
Šalta, bet visi gatvėje ir visi su radijo aparatais. Ir klausosi Lietuvos radijo, kuris teikdavo operatyvią svarbiausią informaciją. Žmonės be radijo tiesiog negalėjo gyventi. Tada supratai, kokią svarbią funkciją jis atliko.
Todėl man čia dabar dirbti yra simboliška. Čia dirbo ir mano tėvas, o dabar dirba ir sūnus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą