Non è possibile! Negali būti! Italija netiki, kad daugiau niekada nebeišvys teatro afišų skelbiančių apie naują Eimunto Nekrošiaus premjerą
Publikuota: 11:28 15MIN IŠ ROMOS Paulius Jurkevičius
Viskas? Daugiau nebus Nekrošiaus premjerų? Italija netiki...
Non è possibile! Negali būti! Italija netiki, kad daugiau niekada nebeišvys teatro afišų skelbiančių apie naują Eimunto Nekrošiaus premjerą Milane, Vičencoje, Taorminoje arba Florencijoje. Italija išlydi lietuvių režisierių jaudinančiais plojimais – taip, kaip įprasta šioje šalyje išlydėti keliaujančius Anapilin.
Čia, Italijoje, E.Nekrošiaus laukė premjera, aktoriai, repeticijos. Ir didinga, unikali scena Vezuvijaus pelenuose palaidotame Antikos mieste Pompėjoje. Birželio mėnesį lietuvių režisierius būtų pakvietęs į premjerą – „Edipas Kolone“ pagal italų autoriaus Ruggero Cappuccio knygą.
Italija pastebi keistą ir dramatišką sutapimą: „Edipas Kolone“ – tai paskutinė Sofoklio drama, kurią 406 metais prieš Kristų parašęs didysis graikų tragikas mirė, taip ir neišvydęs pastatymo scenoje. Prie šio kūrinio paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dirbo ir Eimuntas Nekrošius. Bet Pompėjos scenoje išvysti savo pastatymo nebespėjo. Gruodžio 10-ąją turėjo įžengti į Neapolio teatrą „Mercadante“ ir pradėti aktorių atranką spektakliui. Nebeįžengs.
Šiomis dienomis turbūt nėra nacionalinio ar regioninio Italijos dienraščio, internetinio žinių portalo, kuris nerašytų apie Anapilin išėjusį lietuvių režisierių. „Nekrošius buvo vienas žymiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų pasaulyje. Italijoje jis buvo labai žinomas ir labai mylimas“ – štai taip santūriai, „a la nekrošius“ lietuvių režisierių apibūdino įtakingiausias verslo dienraštis Milano „Il Sole 24 Ore“.
Italija priklausė jam – Eimuntui Nekrošiui. Garsiausių teatrų scenos – Milano „La Scala“, Romos „Teatro Argentina“, Florencijos „Teatro Comunale“, Vičencos „Olimpico“, Bario „Petruzelli“. Keisčiausi ir didingiausi architektūros kompleksai – Taorminos graikų amfiteatras, imperatoriaus Adriano rūmai Tivolyje, Pompėja. Čia, Italijoje, jis buvo mylimas, dievinamas ir visada laukiamas. Jeigu būtų užsimanęs – būtų galėjęs statyti Koliziejaus arenoje.
Lietuvio kelias į Italijos teatro olimpą prasidėjo lygiai prieš 30 metų – Sicilijoje, Taorminoje: A.Čechovo „Trys seserys“ pribloškė garsių teatro vardų, eksperimentų išlepintą kritiką. „Kas čia toks? Iš kur? Kaip jis drįsta?“ Tokie ir panašūs klausimai buvo užduodami keletą metų po E.Nekrošiaus debiuto.
O taip – iš pradžių Italijos teatruose netrūkdavo ir pasipiktinimo. Jį dažniausiai reiškė klasikos gerbėjos naftalinu įmirkusiomis sukniomis: „O Dieve, – argi čia Čechovas? Ką jis daro su tekstu? Kodėl tos aktorės taip smarkiai šokinėja?“ Ir panašiai.
Kiek vėliau, kai Roma išvydo tirpstantį ledo luitą „Hamlete“ naftalininės klasikos gerbėjos pritilo. EimUntas – taip italai kirčiuoja Nekrošiaus vardą – tapo kultiniu elito vardu. Po „Ubu“ premijos 1996-aisiais ir po itin techniškų, bet pakankamai aistringų įtakingiausio Italijos teatro kritiko Franco Quadri recenzijų dienraštyje „La Repubblica“ ginčai ir klausimai pritilo.
Dabar klausimus vieni kitiems uždavinėjo italų teatro grietinėlės žmonės: „Ar matei Florencijoje „Makbetą“? Kaip, – nejaugi nematei garsiojo pagalvių mėtymo?“
Nežinia kas, bet greičiausiai milanietis F.Quadri nukalė tą lietuvių režisieriaus apibūdinimą, kuris išliko iki šiol ir jis bus įrašytas į teatro istorijos vadovėlius: visionario. Skamba mistiškai ir gražiai, nors tiksliai išversti gana sunku: visionario yra tas žmogus, kuriam būdinga itin laki vaizduotė. Svajotojas. Tai vakar tvirtino ir seniausias Italijos dienraštis „Il Corriere della Sera“: „Nekrošius buvo unikumas – teatro visionario kūrėjas“. Ir pasiūlė su kuo galima būtų palyginti lietuvių režisierių: su Federico Fellini arba Emiru Kusturica kino pasaulyje arba su Giorgio Strehler, Luca Ronconi teatre.
Kol italų teatro kritikai lenktyniavo klasifikuodami Nekrošiaus dramaturgijos principus bei paslaptis, žurnalistai sprendė Nekrošiaus asmenybės dilemą. Kas jis – Eimuntas Nekrošius? Atvažiavo iš tolimos, mažos šalies ir nekalba? Nepasipasakoja? Ši nekalbumo, neatviravimo, nedaugiažodės komunikacijos aureolė išgarsino vieną po kitos teatro premijas skinantį užsienietį – keistuolį. Ir Italijos dienraščių kultūros redakcijose po truputį susiformavo mitinio lietuvio režisieriaus įvaizdis.
Vakar jį dar kartą priminė Romos „La Repubblica“ apžvalgininkas: „Nekrošius? Galingas stotas, ledinis žvilgsnis, nuskusta galva, vienišiaus povyza, – tokia, kuriai kančia labiau tinka prie veido nei šypsena.“ Ir dar – itališkas būdvardis rigoroso – kruopštus, nuoseklus, griežtas. Jis rodo, kad per 30 metų pažinties su Eimuntu Nekrošiumi rimta ir mažiau rimta Italijos žiniasklaida suprato, kas buvo Eimuntas Nekrošius: jis nekūrė savyje nei mito, nei legendos. Jo mitas ir legenda gyveno ir liko ten – teatrų scenose.
Liko, žinoma, ne tik triumfalinės aplodismentų serijos, ne tik maldaujantys publikos bisai – o gal vis tik išeis nusilenkti paslaptingasis lietuvių teatro genijus, gal? (Jis neišeidavo). Liko nusivylimo ir įtampos akimirkos, kai jau, atrodo, štai – pasiekta prestižiškiausia pasaulio scena – Milano „La Scala“. Taip, bet Charles'io Gounod „Faustas“ tampa velnišku ir grynai itališku politikavimo farsu, kuriame superteatro choras skelbia streiką būtent premjeros proga.
Kas buvo prieš trisdešimt metų Italiją užkerėjęs Eimuntas Nekrošius – teatro režisierius? Taip. Tačiau pats to nesureikšmindamas jis tuo pat metu ėjo įtakingiausio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Italijoje pareigas. Jo premjeros nuveikdavo daugiau negu oficialūs prezidentų ir premjerų vizitai. Jis niekada spaudos konferencijose nesimušdavo į krūtinę, nerėkė Io sono lituano – aš esu lietuvis. Bet visi tai žinojo. Tai žinojo netgi komunistų dienraščio „Il Manifesto“ korespondentai.
E.Nekrošius buvo mūsų – Italijoje gyvenančių lietuvių lemiama korta, ji buvo metama tais kritiniais atvejais, kai išgirsdavome nykius priešdėlius ex arba post ir gėdingai išveblentą būdvardį sovietico, kuris iki šiol šen bei ten Italijoje girdisi. Ištardavome slaptažodį – teatro di Nekrošius ir kaipmat stodavo pagarbi tyla.
Vakar vienas Parmos dienraštis citavo žymaus JAV dramaturgo Arthuro Millerio nuomonę: „Aš galvoju: kaip žiauru priklausyti valstybei, kalbančiai „mažąja“ kalba. Nes jeigu Nekrošius būtų gimęs Didžiojoje Britanijoje arba Prancūzijoje jis, matyt, būtų tapęs pasaulinio garso figūra.“ Taip amerikietis rašė prieš daug metų. Jeigu galėtų, šiandien savo žodžius turbūt atsiimtų.
In memoriam Eimuntui Nekrošiui (1952–2018)
Viskas? Daugiau nebus Nekrošiaus premjerų? Italija netiki...
Non è possibile! Negali būti! Italija netiki, kad daugiau niekada nebeišvys teatro afišų skelbiančių apie naują Eimunto Nekrošiaus premjerą Milane, Vičencoje, Taorminoje arba Florencijoje. Italija išlydi lietuvių režisierių jaudinančiais plojimais – taip, kaip įprasta šioje šalyje išlydėti keliaujančius Anapilin.
Čia, Italijoje, E.Nekrošiaus laukė premjera, aktoriai, repeticijos. Ir didinga, unikali scena Vezuvijaus pelenuose palaidotame Antikos mieste Pompėjoje. Birželio mėnesį lietuvių režisierius būtų pakvietęs į premjerą – „Edipas Kolone“ pagal italų autoriaus Ruggero Cappuccio knygą.
Italija pastebi keistą ir dramatišką sutapimą: „Edipas Kolone“ – tai paskutinė Sofoklio drama, kurią 406 metais prieš Kristų parašęs didysis graikų tragikas mirė, taip ir neišvydęs pastatymo scenoje. Prie šio kūrinio paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dirbo ir Eimuntas Nekrošius. Bet Pompėjos scenoje išvysti savo pastatymo nebespėjo. Gruodžio 10-ąją turėjo įžengti į Neapolio teatrą „Mercadante“ ir pradėti aktorių atranką spektakliui. Nebeįžengs.
Šiomis dienomis turbūt nėra nacionalinio ar regioninio Italijos dienraščio, internetinio žinių portalo, kuris nerašytų apie Anapilin išėjusį lietuvių režisierių. „Nekrošius buvo vienas žymiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų pasaulyje. Italijoje jis buvo labai žinomas ir labai mylimas“ – štai taip santūriai, „a la nekrošius“ lietuvių režisierių apibūdino įtakingiausias verslo dienraštis Milano „Il Sole 24 Ore“.
Italija priklausė jam – Eimuntui Nekrošiui. Garsiausių teatrų scenos – Milano „La Scala“, Romos „Teatro Argentina“, Florencijos „Teatro Comunale“, Vičencos „Olimpico“, Bario „Petruzelli“. Keisčiausi ir didingiausi architektūros kompleksai – Taorminos graikų amfiteatras, imperatoriaus Adriano rūmai Tivolyje, Pompėja. Čia, Italijoje, jis buvo mylimas, dievinamas ir visada laukiamas. Jeigu būtų užsimanęs – būtų galėjęs statyti Koliziejaus arenoje.
Lietuvio kelias į Italijos teatro olimpą prasidėjo lygiai prieš 30 metų – Sicilijoje, Taorminoje: A.Čechovo „Trys seserys“ pribloškė garsių teatro vardų, eksperimentų išlepintą kritiką. „Kas čia toks? Iš kur? Kaip jis drįsta?“ Tokie ir panašūs klausimai buvo užduodami keletą metų po E.Nekrošiaus debiuto.
O taip – iš pradžių Italijos teatruose netrūkdavo ir pasipiktinimo. Jį dažniausiai reiškė klasikos gerbėjos naftalinu įmirkusiomis sukniomis: „O Dieve, – argi čia Čechovas? Ką jis daro su tekstu? Kodėl tos aktorės taip smarkiai šokinėja?“ Ir panašiai.
Kiek vėliau, kai Roma išvydo tirpstantį ledo luitą „Hamlete“ naftalininės klasikos gerbėjos pritilo. EimUntas – taip italai kirčiuoja Nekrošiaus vardą – tapo kultiniu elito vardu. Po „Ubu“ premijos 1996-aisiais ir po itin techniškų, bet pakankamai aistringų įtakingiausio Italijos teatro kritiko Franco Quadri recenzijų dienraštyje „La Repubblica“ ginčai ir klausimai pritilo.
Dabar klausimus vieni kitiems uždavinėjo italų teatro grietinėlės žmonės: „Ar matei Florencijoje „Makbetą“? Kaip, – nejaugi nematei garsiojo pagalvių mėtymo?“
Nežinia kas, bet greičiausiai milanietis F.Quadri nukalė tą lietuvių režisieriaus apibūdinimą, kuris išliko iki šiol ir jis bus įrašytas į teatro istorijos vadovėlius: visionario. Skamba mistiškai ir gražiai, nors tiksliai išversti gana sunku: visionario yra tas žmogus, kuriam būdinga itin laki vaizduotė. Svajotojas. Tai vakar tvirtino ir seniausias Italijos dienraštis „Il Corriere della Sera“: „Nekrošius buvo unikumas – teatro visionario kūrėjas“. Ir pasiūlė su kuo galima būtų palyginti lietuvių režisierių: su Federico Fellini arba Emiru Kusturica kino pasaulyje arba su Giorgio Strehler, Luca Ronconi teatre.
Kol italų teatro kritikai lenktyniavo klasifikuodami Nekrošiaus dramaturgijos principus bei paslaptis, žurnalistai sprendė Nekrošiaus asmenybės dilemą. Kas jis – Eimuntas Nekrošius? Atvažiavo iš tolimos, mažos šalies ir nekalba? Nepasipasakoja? Ši nekalbumo, neatviravimo, nedaugiažodės komunikacijos aureolė išgarsino vieną po kitos teatro premijas skinantį užsienietį – keistuolį. Ir Italijos dienraščių kultūros redakcijose po truputį susiformavo mitinio lietuvio režisieriaus įvaizdis.
Vakar jį dar kartą priminė Romos „La Repubblica“ apžvalgininkas: „Nekrošius? Galingas stotas, ledinis žvilgsnis, nuskusta galva, vienišiaus povyza, – tokia, kuriai kančia labiau tinka prie veido nei šypsena.“ Ir dar – itališkas būdvardis rigoroso – kruopštus, nuoseklus, griežtas. Jis rodo, kad per 30 metų pažinties su Eimuntu Nekrošiumi rimta ir mažiau rimta Italijos žiniasklaida suprato, kas buvo Eimuntas Nekrošius: jis nekūrė savyje nei mito, nei legendos. Jo mitas ir legenda gyveno ir liko ten – teatrų scenose.
Liko, žinoma, ne tik triumfalinės aplodismentų serijos, ne tik maldaujantys publikos bisai – o gal vis tik išeis nusilenkti paslaptingasis lietuvių teatro genijus, gal? (Jis neišeidavo). Liko nusivylimo ir įtampos akimirkos, kai jau, atrodo, štai – pasiekta prestižiškiausia pasaulio scena – Milano „La Scala“. Taip, bet Charles'io Gounod „Faustas“ tampa velnišku ir grynai itališku politikavimo farsu, kuriame superteatro choras skelbia streiką būtent premjeros proga.
Kas buvo prieš trisdešimt metų Italiją užkerėjęs Eimuntas Nekrošius – teatro režisierius? Taip. Tačiau pats to nesureikšmindamas jis tuo pat metu ėjo įtakingiausio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Italijoje pareigas. Jo premjeros nuveikdavo daugiau negu oficialūs prezidentų ir premjerų vizitai. Jis niekada spaudos konferencijose nesimušdavo į krūtinę, nerėkė Io sono lituano – aš esu lietuvis. Bet visi tai žinojo. Tai žinojo netgi komunistų dienraščio „Il Manifesto“ korespondentai.
E.Nekrošius buvo mūsų – Italijoje gyvenančių lietuvių lemiama korta, ji buvo metama tais kritiniais atvejais, kai išgirsdavome nykius priešdėlius ex arba post ir gėdingai išveblentą būdvardį sovietico, kuris iki šiol šen bei ten Italijoje girdisi. Ištardavome slaptažodį – teatro di Nekrošius ir kaipmat stodavo pagarbi tyla.
Vakar vienas Parmos dienraštis citavo žymaus JAV dramaturgo Arthuro Millerio nuomonę: „Aš galvoju: kaip žiauru priklausyti valstybei, kalbančiai „mažąja“ kalba. Nes jeigu Nekrošius būtų gimęs Didžiojoje Britanijoje arba Prancūzijoje jis, matyt, būtų tapęs pasaulinio garso figūra.“ Taip amerikietis rašė prieš daug metų. Jeigu galėtų, šiandien savo žodžius turbūt atsiimtų.
Pirmas ir paskutinis viršelis
In memoriam Eimuntui Nekrošiui (1952–2018)
Jis buvo sunkus, kampuotas žmogus. Turėjo
tvirtą ir nepajudinamą savo poziciją, kaip pats sakė, „į sielą, į kūną
ir į Dievą“. Visos Jo kūrybos temos kilo iš šitos pozicijos, kuri
niekada nesikeitė, tik su amžiumi ir patirtimi įgavo daugiau žmogiškos
išminties ir profesinio kategoriškumo. Šis Jo kategoriškumas
paskutiniais gyvenimo metais pasižymėjo kažkokiu archajiškumu, kaip
biblinio Tėvo, bet buvo nušviestas kuklumo ir savito humoro, būdingo tik
Jam vienam. Tiek kūryboje, tiek ir gyvenime Jis sugebėdavo pasakyti
kažkokias esmines tiesas paprastai ir tiksliai. Bet ilgai laužydavo
galvą, ieškodamas tiksliausių ir paprasčiausių būdų joms išreikšti.
Sakė, kad kūryboje vienintelis vertingas dalykas yra idėja ir sava
galva. Visa kita – ne taip svarbu. Gal todėl iš kūrybinių profesijų
labiausiai žavėjosi rašytojo darbu. Ir ypatingai vertino gerą
literatūrą. Nuoširdžiai manė, kad teatras jai negali prilygti. Tai
atrodo paradoksalu prisiminus, kaip Jis visą gyvenimą elgėsi su
literatūros kūriniais. Tačiau visos Jo spektaklių idėjos kildavo iš
gilaus įsiskaitymo į literatūrą ir ieškojimo savito kelio jai perteikti.
Jo žmogiškos savybės prilygo Jo talentui. Tai reta tokio kūrybinio
masto asmenybei. Visa Jo kūryba paženklinta bandymo prisiliesti prie to,
apie ką mes nieko nežinome. Galbūt niekas teatre prie to nėra
prisilietęs taip, kaip Jis. Ankstyvuosiuose Jo spektakliuose tie
prisilietimai keldavo šiurpią baimę. Vėlyvojoje kūryboje – susitaikymo
jausmą ir žmogiškos šilumos ilgesį. Ir kvietė skubėti išgyventi tuos
paprastus žmogiškus jausmus ir pojūčius, kurių pasiilgsime atsidūrę
tenai.
Teatro pasaulyje Jis buvo vienas iš keleto didžiųjų. Bet niekada nesijautė didis ir kandžiai pašiepdavo bet kokį garbinimą. Nes žinojo didžiųjų rango kainą. Ir pats ją mokėjo. Nuolat, be išlygų. Jis buvo vienišas, bet ne atsiskyrėlis. Vienatvė glūdėjo Jo reiklume pačiam sau. Tas reiklumas buvo kažkoks absoliučios klausos atitikmuo. Nes lygiavertiškai kalbėtis galėjo tik pats su savimi. Gal todėl, ypač vėlyvajame kūrybos etape, ieškojo dialogo partnerių tarp tokių autorių kaip Shakespeare’as, Camus, Dante, Mickevičius, Senojo Testamento Jobas... Jis pradėjo kurti teatrą nežinodamas, kaip tai daryti, ir pats sau skynėsi kelią, nepanašų į jokį kitą. Visą gyvenimą ėjo tokiu keliu ir kitus skatino taip elgtis. Dirbti, kaip pats yra sakęs, „biologiškai švariai“. Tikėjo, kad tai įmanoma, reikia tik didelių pastangų. Ir tie kiti (dažniausiai jaunieji) klausydavosi Jo nušvitusiais veidais. Būdamas vienišius, Jis mokėjo trumpam nušviesti kitų veidus kažkokia nekasdieniška šviesa. Ir kas ją patyrė, nepamirš visą gyvenimą.
Jis išėjo dirbdamas. Žvelgdamas į priekį ir nesigręžiodamas atgal. Tie sumanymai, kuriuos įgyvendinti Jis ruošėsi, kėlė įspūdį. Jį kvietė dirbti ne šiaip vadybininkai, bet gerokai jaunesni kolegos, Europos teatro asmenybės. Tie, kurių teatras prasidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus.
Niekas neužpildys šitos tuštumos.
Stop all the clocks, cut off the telephone...*
***
Savo dar tik antro kurso režisūros studentams Jis davė užduotį sukurti etiudus pagal seniausio rašytinio šaltinio, babiloniečių poezijos šedevro „Apie viską regėjusį“ (dar vadinamo „Gilgamešo epu“) scenas. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Sigitas Geda, buvęs artimas Jo bičiulis. Pastaraisiais metais Gedą nuolat prisimindavo ir labai pasigesdavo. Vieną „scenelę“ suimprovizavo Jis pats. Du pagrindiniai epo veikėjai, neišskiriami draugai Gilgamešas ir Enkidu, bendrauja prieš išsiskirdami amžinai. Enkidu pasakoja Gilgamešui savo sapną, kuriame dievai pasitarę pasmerkia jį myriop, o Gilgamešui leidžia gyventi. Enkidu žino, kad jis pasmerktas nekaltai. Ir mirdamas su širdgėla kalbasi su durimis, kurias pats padarė iš kedrų girios medžių. Tos durys – kaip visas jo gyvenimas... Ši „scenelė“, kurioje, manau, glūdi Jo teatro esmė, buvo suimprovizuota „Meno forte“. Ten pat, kur gimė dauguma pastarųjų dešimtmečių Jo spektaklių. Ten, iš kur Jis pats palydėtas į Amžinąją kelionę.
Eimuntas Nekrošius: Pabandysim tokią kelionės temą. Gal kas žinot, kur gaut medinius neštuvus? Tokius, kokie anksčiau būdavo naudojami statybose. Juose buvo pernešamas smėlis, žvyras. Juk šita Gilgamešo istorija buvo lyg pernešinėjama iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas... Ir tie statybiniai neštuvai yra kaip scena. Scenos planšetas. Turiu nuojautą, kad šią sceną galima parodyti per nešimą. Paėmė du žmonės neštuvus, ir taip atsargiai neša... Juk kažkas iš amžių atnešė tą istoriją... Ne vėjas, bet žmogus. Ir šitas epas atėjo iki mūsų tik tokiu būdu. Kaip apie tai papasakoti kuo paprasčiau? Tas paprastumas turėtų net sukelti juoką. Kažkada jaunystėje užbėgdavome su tokiais prikrautais neštuvais į kokį trečią aukštą, ir patikdavo, būdavo smagu, kad esi jaunas. Džiaugiesi vergišku darbu vien todėl, kad jaunyste džiaugiesi...
(Kitą dieną Nekrošius atsineša didelę seną knygą su persų graviūromis. Knyga suirusi – lapai atšokę nuo nugarėlės, viršeliai atsiskyrę vienas nuo kito – A. L.)
Paimkit šitai. Atremkit į kokią kėdę. Atsistokit trise scenoje. (Du studentai atsistoja. Trečia studentė atsisėda tarp jų ant kėdės su graviūrų knyga – A. L.). Sėdėdama partneriams ant rankų dėk graviūrų lapus. Koks grožis, ar ne? Prieš dėdama, pasižiūrėk, kas pavaizduota. Nubaidyk nuo lapo kokį vabalėlį – jis pabėgo. Pagauk jį ir grąžinkit atgal. Iš kito lapo išskrido paukštis. Kažkur nutūpė. Pradėjo čiulbėti. Paskambinkit pianinu keletą garsų, labai paprastų... Nuskrido. Pabandykit sugauti. Energingai. Gaudė, gaudė, atnešė, grąžino atgal į graviūrą. Pagrūmok tam pabėgėliui kumščiu. Turi būti kažkoks bendravimas su knyga, kad matyčiau, jog šita mergina per knygą daugiau mato, daugiau jaučia... Ji paima dar vieną piešinį, vėl deda ant rankų vienam, kitą deda kitam, vėl ima... Sakykit tekstą. Juk kiek yra galimybių su tais piešiniais... Per juos galima papasakoti visą istoriją. Ir matytume, kaip jinai atgyja. Štai sako apie kedrų girią, ir iš lapo kedras pabėga... Kaip tai atrodytų? Ar dar kažkas, kas visiškai neįmanoma. Sudarytume galimybes per žmogaus fantaziją nuklysti kažkur visiškai kitur. Šitas graviūrų albumas jai yra brangus dalykas. Ir viskas čia gyva. Tuose lapuose kunkuliuoja gyvenimas. Su tekstu tuos momentus galima taip išdėstyti, kad ir Gilgamešo su Enkidu kelionė į kedrų girią, ir Enkidu mirties istorija atgytų prieš mūsų akis... Tai būtų emocionalus ir poetiškas pasakojimas su žinojimu, kuo viskas baigsis.
Sudėkit graviūras į knygą. Kur yra neštuvai? Atneškit neštuvus ir keletą akmenų. Suvyniokit graviūrų knygą į kokią gražią medžiagą ir uždėkit ant neštuvų. Iš pradžių scena tuščia. Du aktoriai paima neštuvus. Neškit ratu. Nešimas toks, kaip kad neštų daugybę metų, gal net amžių. Tokia būtų pradžios tema. Eina, eina, kartais sinchroniškai, kartais išsimuša iš ritmo. Reikia sukurti šitą nešimą. Kokia čia muzika? Tai iškart reikia turėti omeny. Kartais benešdami pasiilsi. Nebūtinai ant žemės. Galima kitaip tą poilsį parodyti. Gal jie atsigėrė. Klausimas – iš ko? Juk ne iš buteliuko. Gal iš kažkokio įdubusio akmens. Kad nebūtų realizmo. Ir nešimas neatrodytų kaip statybos... Reikia rasti daug šito nešimo atspalvių, kuo jis išskirtinis. Tai galima parodyti per aktoriaus santykį su erdve. Per šitą santykį turi atsirasti ir laiko pojūtis. Ėjo, ėjo, ir staiga prapliupo lietus. Padėjo neštuvus. Vienas užgulė knygą, paskui kitas... Suprasčiau, kad žmonės saugo brangų daiktą, tą krovinį ant neštuvų. Kažkas atneša akmenį ir užtveria kelią. Nešantys paeina atgal. Ten uždedamas kitas akmuo. Nešantys jį perlipa, eina toliau. Akmenų kliūtys vis statomos, o jie eina toliau. Iš tų akmenų padarykit žiedą, ir atsiras kalnų peizažas. Keičiasi muzikinė tema. Pagaliau atnešė. Susėda nugarom vienas į kitą. Dabar jie – Gilgamešas ir Enkidu. Mergina išeina į priekį. Susišukuoja plaukus. Pieštuku aplink akis nusipiešia akinius. Labai preciziškai. Nusivalo rankas. Nauja muzikinė tema. Prieina prie knygos. Reikia rasti priėjimą. Juk paskui mirusį Enkidu išnešite ant tų pačių neštuvų, kaip tą knygą, tik kitoje transformacijoje. Paima knygą, išvynioja, neštuvai lieka tušti. Atsistoja su knyga centre. Ji – pasakotoja. Iš pradžių kažkoks istorijos ir laiko apmąstymas. Kažkas atnešė jai akmenį atsisėsti. Gilgamešas su Enkidu išsitraukia savo mažutes knygeles. Jie tarsi seka tai, kas bus skaitoma pirmam plane. Pirmas knygos viršelis. Kas tai? Gal pabelsti į jį. Tie irgi pabeldė į savo knygeles, tarsi atsakė. Ji iškelia pirmąjį viršelį ir pradeda pasakojimą. Viršelis būtų kaip durys, atidaromos į tas graviūras... Skaityk.
Drauge mano, apie ką tariasi dievai didingieji?
Klausyk mano sapno, kurį naktį regėjau...**
Pradžioj – sapnas: „Klausyk mano sapno, kurį naktį regėjau...“ Taip svarbiai šituos žodžius pasakyk, kad tie du prieitų prie kulisų, patemptų jas iš skirtingų pusių į save ir paleistų... Sapnas iš ten persikėlė čia. Ir patys išsigando, nuščiuvo...
Anu, Elilis, Šamašas tarpusavy tarėsi (...)
Kam jie nudobė Jautį ir Chumbabą?
Šitą „kam“ reikia išjausti... Kad aš klausyčiau ir klausyčiau to teksto...
Anu tarė: „Mirti privalo tasai, kur iš kalnų kedrus pagrobė!“
Tarp graviūrų ištrauk vieną atsitiktinai ir parodyk, kuris yra tas iš dviejų čia sėdinčių.
Tarė Elilis: „Temirs Enkidu, tačiau Gilgamešas mirt neprivalo!“
Aš turiu matyti, kaip jie sprendžia, kas turi mirt... Gal per labai stiprų užsimerkimą. Čia toks stambus planas to sprendimo. Tada paimi vieną graviūrą. Neši ir dedi ant Enkidu rankų, jis eina prie kažkurio akmens. Gilgamešas prieina, pakelia vieną akmenį, paima graviūrą ir užspaudžia akmeniu. Toliau tęsiat pasakojimą.
Atsako Šamašas Eliliui-didvyriui:
„Argi ne tau liepus užmušti Jautis ir Chumbaba?
Argi Enkidu dabar turi nekaltai mirti?“
Nešama kita graviūra, dedama ant Enkidu rankų. Paskui vėl pernešama ir pakišama po tuo pačiu akmeniu. Toliau tekstas...
Atgulė Enkidu priešais Gilgamešą,
Gilgamešui per veidą ašaros srūti pradėjo
Nubrauk sau tas ašaras, neiliustruojant...
„Broli, broli brangus! Ir kam vietoj brolio mane jie išteisino?“
Ir dar: „Nejau man su šmėkla sėdėt palei kapo angą?
Niekados neišvyst akimis savo mylimo brolio?
(...)
Enkidu burną pravėrė ir taria, byloja jis Gilgamešui:
„Per medines duris atsitiko nelaimė!“
Pasakotoja padaro pauzę, išsitraukia dvi pypkes, ir kol pernešama kita graviūra, prisikemša jas tabokos. Užbėga įvykiams už akių... Vėl žiūri į graviūrą, pamato kokią skruzdėlę, perkelia ją ant Enkidu, šis uždeda Gilgamešui, tas nukrato... Tada kažkas pagauna ant žemės skruzdėlę, atneša ir įdeda į knygą... Kaip vaikas. Humoro turi būt, bet ir liūdna, kai kažkokie gyviai iš graviūrų pabėga, bet pagaunami, grąžinami atgal į knygą... Tai lyg sapnas, bet ne sapnas. Šitai reikėtų parodyti labai nežymiai. O durys – paskutinis knygos viršelis. Viską užveria. Prieš jį dar yra baltas lapas. Tai – Enkidu mirtis. Lapas turi būti baltas baltas, kaip kapas... Neštuvus nuvalo, padeda ant jų baltą lapą. Visi kiti lapai lieka užspausti po akmeniu. Po tuo baltu lapu reikėtų padėti kažkokį gražų juodą aksomą. Vėl abu pakelia neštuvus ir neša visą kelią atgal per kalnus. Pasakotoja nusivalo nupieštus akinius, prieina prie akmeniu užspaustų graviūrų, kažkaip nereikšmingai pasižiūri ir išeina...
* W.H. Audeno eilėraščio „Sustabdykit visus laikrodžius“, arba „Laidotuvių bliuzas“, pirma eilutė.
** „Apie viską regėjusį“. Vertė Sigitas Geda.
Teatro pasaulyje Jis buvo vienas iš keleto didžiųjų. Bet niekada nesijautė didis ir kandžiai pašiepdavo bet kokį garbinimą. Nes žinojo didžiųjų rango kainą. Ir pats ją mokėjo. Nuolat, be išlygų. Jis buvo vienišas, bet ne atsiskyrėlis. Vienatvė glūdėjo Jo reiklume pačiam sau. Tas reiklumas buvo kažkoks absoliučios klausos atitikmuo. Nes lygiavertiškai kalbėtis galėjo tik pats su savimi. Gal todėl, ypač vėlyvajame kūrybos etape, ieškojo dialogo partnerių tarp tokių autorių kaip Shakespeare’as, Camus, Dante, Mickevičius, Senojo Testamento Jobas... Jis pradėjo kurti teatrą nežinodamas, kaip tai daryti, ir pats sau skynėsi kelią, nepanašų į jokį kitą. Visą gyvenimą ėjo tokiu keliu ir kitus skatino taip elgtis. Dirbti, kaip pats yra sakęs, „biologiškai švariai“. Tikėjo, kad tai įmanoma, reikia tik didelių pastangų. Ir tie kiti (dažniausiai jaunieji) klausydavosi Jo nušvitusiais veidais. Būdamas vienišius, Jis mokėjo trumpam nušviesti kitų veidus kažkokia nekasdieniška šviesa. Ir kas ją patyrė, nepamirš visą gyvenimą.
Jis išėjo dirbdamas. Žvelgdamas į priekį ir nesigręžiodamas atgal. Tie sumanymai, kuriuos įgyvendinti Jis ruošėsi, kėlė įspūdį. Jį kvietė dirbti ne šiaip vadybininkai, bet gerokai jaunesni kolegos, Europos teatro asmenybės. Tie, kurių teatras prasidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus.
Niekas neužpildys šitos tuštumos.
Stop all the clocks, cut off the telephone...*
***
Savo dar tik antro kurso režisūros studentams Jis davė užduotį sukurti etiudus pagal seniausio rašytinio šaltinio, babiloniečių poezijos šedevro „Apie viską regėjusį“ (dar vadinamo „Gilgamešo epu“) scenas. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Sigitas Geda, buvęs artimas Jo bičiulis. Pastaraisiais metais Gedą nuolat prisimindavo ir labai pasigesdavo. Vieną „scenelę“ suimprovizavo Jis pats. Du pagrindiniai epo veikėjai, neišskiriami draugai Gilgamešas ir Enkidu, bendrauja prieš išsiskirdami amžinai. Enkidu pasakoja Gilgamešui savo sapną, kuriame dievai pasitarę pasmerkia jį myriop, o Gilgamešui leidžia gyventi. Enkidu žino, kad jis pasmerktas nekaltai. Ir mirdamas su širdgėla kalbasi su durimis, kurias pats padarė iš kedrų girios medžių. Tos durys – kaip visas jo gyvenimas... Ši „scenelė“, kurioje, manau, glūdi Jo teatro esmė, buvo suimprovizuota „Meno forte“. Ten pat, kur gimė dauguma pastarųjų dešimtmečių Jo spektaklių. Ten, iš kur Jis pats palydėtas į Amžinąją kelionę.
Audronis Liuga
Eimuntas Nekrošius: Pabandysim tokią kelionės temą. Gal kas žinot, kur gaut medinius neštuvus? Tokius, kokie anksčiau būdavo naudojami statybose. Juose buvo pernešamas smėlis, žvyras. Juk šita Gilgamešo istorija buvo lyg pernešinėjama iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas... Ir tie statybiniai neštuvai yra kaip scena. Scenos planšetas. Turiu nuojautą, kad šią sceną galima parodyti per nešimą. Paėmė du žmonės neštuvus, ir taip atsargiai neša... Juk kažkas iš amžių atnešė tą istoriją... Ne vėjas, bet žmogus. Ir šitas epas atėjo iki mūsų tik tokiu būdu. Kaip apie tai papasakoti kuo paprasčiau? Tas paprastumas turėtų net sukelti juoką. Kažkada jaunystėje užbėgdavome su tokiais prikrautais neštuvais į kokį trečią aukštą, ir patikdavo, būdavo smagu, kad esi jaunas. Džiaugiesi vergišku darbu vien todėl, kad jaunyste džiaugiesi...
(Kitą dieną Nekrošius atsineša didelę seną knygą su persų graviūromis. Knyga suirusi – lapai atšokę nuo nugarėlės, viršeliai atsiskyrę vienas nuo kito – A. L.)
Paimkit šitai. Atremkit į kokią kėdę. Atsistokit trise scenoje. (Du studentai atsistoja. Trečia studentė atsisėda tarp jų ant kėdės su graviūrų knyga – A. L.). Sėdėdama partneriams ant rankų dėk graviūrų lapus. Koks grožis, ar ne? Prieš dėdama, pasižiūrėk, kas pavaizduota. Nubaidyk nuo lapo kokį vabalėlį – jis pabėgo. Pagauk jį ir grąžinkit atgal. Iš kito lapo išskrido paukštis. Kažkur nutūpė. Pradėjo čiulbėti. Paskambinkit pianinu keletą garsų, labai paprastų... Nuskrido. Pabandykit sugauti. Energingai. Gaudė, gaudė, atnešė, grąžino atgal į graviūrą. Pagrūmok tam pabėgėliui kumščiu. Turi būti kažkoks bendravimas su knyga, kad matyčiau, jog šita mergina per knygą daugiau mato, daugiau jaučia... Ji paima dar vieną piešinį, vėl deda ant rankų vienam, kitą deda kitam, vėl ima... Sakykit tekstą. Juk kiek yra galimybių su tais piešiniais... Per juos galima papasakoti visą istoriją. Ir matytume, kaip jinai atgyja. Štai sako apie kedrų girią, ir iš lapo kedras pabėga... Kaip tai atrodytų? Ar dar kažkas, kas visiškai neįmanoma. Sudarytume galimybes per žmogaus fantaziją nuklysti kažkur visiškai kitur. Šitas graviūrų albumas jai yra brangus dalykas. Ir viskas čia gyva. Tuose lapuose kunkuliuoja gyvenimas. Su tekstu tuos momentus galima taip išdėstyti, kad ir Gilgamešo su Enkidu kelionė į kedrų girią, ir Enkidu mirties istorija atgytų prieš mūsų akis... Tai būtų emocionalus ir poetiškas pasakojimas su žinojimu, kuo viskas baigsis.
Sudėkit graviūras į knygą. Kur yra neštuvai? Atneškit neštuvus ir keletą akmenų. Suvyniokit graviūrų knygą į kokią gražią medžiagą ir uždėkit ant neštuvų. Iš pradžių scena tuščia. Du aktoriai paima neštuvus. Neškit ratu. Nešimas toks, kaip kad neštų daugybę metų, gal net amžių. Tokia būtų pradžios tema. Eina, eina, kartais sinchroniškai, kartais išsimuša iš ritmo. Reikia sukurti šitą nešimą. Kokia čia muzika? Tai iškart reikia turėti omeny. Kartais benešdami pasiilsi. Nebūtinai ant žemės. Galima kitaip tą poilsį parodyti. Gal jie atsigėrė. Klausimas – iš ko? Juk ne iš buteliuko. Gal iš kažkokio įdubusio akmens. Kad nebūtų realizmo. Ir nešimas neatrodytų kaip statybos... Reikia rasti daug šito nešimo atspalvių, kuo jis išskirtinis. Tai galima parodyti per aktoriaus santykį su erdve. Per šitą santykį turi atsirasti ir laiko pojūtis. Ėjo, ėjo, ir staiga prapliupo lietus. Padėjo neštuvus. Vienas užgulė knygą, paskui kitas... Suprasčiau, kad žmonės saugo brangų daiktą, tą krovinį ant neštuvų. Kažkas atneša akmenį ir užtveria kelią. Nešantys paeina atgal. Ten uždedamas kitas akmuo. Nešantys jį perlipa, eina toliau. Akmenų kliūtys vis statomos, o jie eina toliau. Iš tų akmenų padarykit žiedą, ir atsiras kalnų peizažas. Keičiasi muzikinė tema. Pagaliau atnešė. Susėda nugarom vienas į kitą. Dabar jie – Gilgamešas ir Enkidu. Mergina išeina į priekį. Susišukuoja plaukus. Pieštuku aplink akis nusipiešia akinius. Labai preciziškai. Nusivalo rankas. Nauja muzikinė tema. Prieina prie knygos. Reikia rasti priėjimą. Juk paskui mirusį Enkidu išnešite ant tų pačių neštuvų, kaip tą knygą, tik kitoje transformacijoje. Paima knygą, išvynioja, neštuvai lieka tušti. Atsistoja su knyga centre. Ji – pasakotoja. Iš pradžių kažkoks istorijos ir laiko apmąstymas. Kažkas atnešė jai akmenį atsisėsti. Gilgamešas su Enkidu išsitraukia savo mažutes knygeles. Jie tarsi seka tai, kas bus skaitoma pirmam plane. Pirmas knygos viršelis. Kas tai? Gal pabelsti į jį. Tie irgi pabeldė į savo knygeles, tarsi atsakė. Ji iškelia pirmąjį viršelį ir pradeda pasakojimą. Viršelis būtų kaip durys, atidaromos į tas graviūras... Skaityk.
Drauge mano, apie ką tariasi dievai didingieji?
Klausyk mano sapno, kurį naktį regėjau...**
Pradžioj – sapnas: „Klausyk mano sapno, kurį naktį regėjau...“ Taip svarbiai šituos žodžius pasakyk, kad tie du prieitų prie kulisų, patemptų jas iš skirtingų pusių į save ir paleistų... Sapnas iš ten persikėlė čia. Ir patys išsigando, nuščiuvo...
Anu, Elilis, Šamašas tarpusavy tarėsi (...)
Kam jie nudobė Jautį ir Chumbabą?
Šitą „kam“ reikia išjausti... Kad aš klausyčiau ir klausyčiau to teksto...
Anu tarė: „Mirti privalo tasai, kur iš kalnų kedrus pagrobė!“
Tarp graviūrų ištrauk vieną atsitiktinai ir parodyk, kuris yra tas iš dviejų čia sėdinčių.
Tarė Elilis: „Temirs Enkidu, tačiau Gilgamešas mirt neprivalo!“
Aš turiu matyti, kaip jie sprendžia, kas turi mirt... Gal per labai stiprų užsimerkimą. Čia toks stambus planas to sprendimo. Tada paimi vieną graviūrą. Neši ir dedi ant Enkidu rankų, jis eina prie kažkurio akmens. Gilgamešas prieina, pakelia vieną akmenį, paima graviūrą ir užspaudžia akmeniu. Toliau tęsiat pasakojimą.
Atsako Šamašas Eliliui-didvyriui:
„Argi ne tau liepus užmušti Jautis ir Chumbaba?
Argi Enkidu dabar turi nekaltai mirti?“
Nešama kita graviūra, dedama ant Enkidu rankų. Paskui vėl pernešama ir pakišama po tuo pačiu akmeniu. Toliau tekstas...
Atgulė Enkidu priešais Gilgamešą,
Gilgamešui per veidą ašaros srūti pradėjo
Nubrauk sau tas ašaras, neiliustruojant...
„Broli, broli brangus! Ir kam vietoj brolio mane jie išteisino?“
Ir dar: „Nejau man su šmėkla sėdėt palei kapo angą?
Niekados neišvyst akimis savo mylimo brolio?
(...)
Enkidu burną pravėrė ir taria, byloja jis Gilgamešui:
„Per medines duris atsitiko nelaimė!“
Pasakotoja padaro pauzę, išsitraukia dvi pypkes, ir kol pernešama kita graviūra, prisikemša jas tabokos. Užbėga įvykiams už akių... Vėl žiūri į graviūrą, pamato kokią skruzdėlę, perkelia ją ant Enkidu, šis uždeda Gilgamešui, tas nukrato... Tada kažkas pagauna ant žemės skruzdėlę, atneša ir įdeda į knygą... Kaip vaikas. Humoro turi būt, bet ir liūdna, kai kažkokie gyviai iš graviūrų pabėga, bet pagaunami, grąžinami atgal į knygą... Tai lyg sapnas, bet ne sapnas. Šitai reikėtų parodyti labai nežymiai. O durys – paskutinis knygos viršelis. Viską užveria. Prieš jį dar yra baltas lapas. Tai – Enkidu mirtis. Lapas turi būti baltas baltas, kaip kapas... Neštuvus nuvalo, padeda ant jų baltą lapą. Visi kiti lapai lieka užspausti po akmeniu. Po tuo baltu lapu reikėtų padėti kažkokį gražų juodą aksomą. Vėl abu pakelia neštuvus ir neša visą kelią atgal per kalnus. Pasakotoja nusivalo nupieštus akinius, prieina prie akmeniu užspaustų graviūrų, kažkaip nereikšmingai pasižiūri ir išeina...
* W.H. Audeno eilėraščio „Sustabdykit visus laikrodžius“, arba „Laidotuvių bliuzas“, pirma eilutė.
** „Apie viską regėjusį“. Vertė Sigitas Geda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą