Mindaugas Jackevičius Politikos aktualijų žurnalistas
2017 m. lapkričio 3 d. 05:30 Delfi.lt
Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo verbuojamas KGB, tačiau slaptajai tarnybai, kuri iki 1954 m. vadinta NKVD, informacijos neteikė. Į saugumo akiratį jis pateko po mokinių pokšto, kada šie ant Lenino biusto užkėlė vištą. Reikalavimas sekti mokinius ir buvo priežastis, kodėl A. Ramanauskas-Vanagas, palikęs mokyklą, 1945 m. pasitraukė į mišką ir prisijungė prie rezistencinės kovos.
Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (rikiuotėje pirmas) Šarūno rinktinės vizitacijoje. Antroje eilėje pirmas – Benediktas Labėnas-Kariūnas, paskutinis – Juozas Gegužis-Diemedis
Tai DELFI atskleidė A. Ramanausko-Vanago bylą skaitęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Darius Juodis. Jis sako, kad jei partizanų bylas skaitytų kaip rašytoja Rūta Vanagaitė, kasdien galėtų pateikti po „sensaciją“.
„Visų dalyvaujančių diskusijoje norėčiau paklausti – kiek jūsų skaitė A. Ramanausko-Vanago baudžiamąją bylą nuo pirmo puslapio iki paskutinio? Lietuvoje, bijau, tokių asmenų neatsirastų. Ją sudaro 20 tomų, viename tome būna ir 100, ir 200 puslapių. Antra, kas perskaitė jo prisiminimus, sekimo bylą, vestą iki suėmimo? Manau, tokių Lietuvoje tikrai nerasime, o specialistų visada atsiranda daugiau“, – kalbėjo D. Juodis.
Kaip DELFI jau rašė, R. Vanagaitė sukėlė skandalą pareiškusi, kad surinko skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes. R. Vanagaitė taip pat pareiškė, kad A. Ramanauskas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, bandydamas nusižudyti.
„Pirmiausia jai šiek tiek trūksta kuklumo, jeigu perskaitai bylos dalį ir įsivaizduoji peržiūrėjęs visą archyvą. Iš istoriko pozicijos žiūrint, tai itin neprofesionalu. Iš atskirų fragmentų padaromas apibendrinimas“, – apie R. Vanagaitės sukeltą triukšmą kalbėjo D. Juodis. Jo tvirtinimu, jei R. Vanagaitė skaitytų visas bylas, o ne konkrečiai vieną, ir iš jos išrinktų reikiamas citatas, daug ką pamatytų.
Istorikas pakomentavo R. Vanagaitės pareiškimą, neva A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas.
„Jei ji paskaitytų kitą bylą, joje būtų užrašyta: „Ramanauskas, agentas Ragelis“, bet po kablelio labai svarbi mintis: „informacijos neteikia“. Žiūrėkime plačiau, kokiomis aplinkybėmis viskas buvo? Jis buvo Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, dėl, dabar galima sakyti, moksleivių pakvailiojimo – vištą užkėlė ant Lenino biusto – incidentas pasiekė saugumo ausis, išsikvietė mokytoją, liepė pasiaiškinti bei pradėjo daryti spaudimą, kad jis mokinius sektų ir pranešinėtų“, – aiškino istorikas.
Toks pat pokalbis su saugumu laukė ir A. Ramanausko-Vanago kolegos – mokytojo Antano Kulikausko. Jie abu, būdami draugai, išsišnekėjo, kad yra verbuojami KGB ir jiems neliko kito kelio kaip 1945 m. pasitraukti į mišką.
„Saugumo spaudimas jiems buvo postūmis išeiti į mišką. Atvirkščiai – jie nedirbo, o pasirinko kovotojo kelią“, – tai, kad A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo KGB agentas, teigė D. Juodis. Dokumentų, kad mokytojai būtų pasirašę bendradarbiausiantys su KGB, niekas iki šiol nerado.
„Galėjo būti žodinis įpareigojimas jiems dirbti“, – svarstė istorikas.
Tai, kad partizano kelią pasirinko saugumui liepus sekti mokinius, A. Ramanauskas-Vanagas paaiškino ir savo atsišaukime.
Komentuodamas rašytojos pareiškimus, neva A. Ramanauskas-Vanagas save sužalojo pats, D. Juodis siūlo remtis logika: ar žmogus gali save žaloti, bandyti nusižudyti išsidurdamas akį, sužalodamas lytinius organus. „Be to, koks to tikslas? Tai rodo, kad kažkas kankino, prieš jį panaudoti veiksmai“, – kalbėjo istorikas.
R. Vanagaitės sakomą netiesą demaskavo ir istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas:
„Teko atgaivinti savo žinias apie A. Ramanausko bylą. Dar kartą peržiūrėjau asmens bylą. KGB, pasirodo, labai kruopščiai slėpė jo kankinimo pėdsakus. Po paros nuo sulaikymo KGB vidaus kalėjime surašė jo kameros apžiūros protokolą. Mat ieškota gilių durtinių ir pjautinių žaizdų padarymui tinkamų įrankių. Bet rasti tik kruvini drabužiai ir lango kabliukas. Įrašyta, kad būtent ištiesintas kabliukas tiko tariamai savižudybei“. Asmens apžiūros, daktiloskopinė kortelė užpildyta daugiau kaip po mėnesio, nors paprastai tai buvo daroma prieš kaliniui patenkant į kamerą.
Vienintelis dokumentas, kuris buvo surašytas po sulaikymo, bei pasirašytas plk. Martavičiaus, plk. Raslano, mjr. Dušanskio bei buvo su paties Ramanausko parašu – asmens kratos protokolas. Toliau chronologija, iš kurios matosi, jog yra kokių 3-4 valandų laiko tarpas (atmetus pervežimui iš Kauno į Vilnių reikalingą laiką), iš kurio neliko jokių įrašų. Tik žaizdos, kurių padarymui reikėjo ne vienos valandos.
1956 m. spalio 12 d. 9.30 Ramanauskas sulaikomas. Vežamas į Kauno KGB. Iškratomas. 15.30 aptinkamas KGB vidinio kalėjimo (Vilniuje) kameroje be sąmonės. 16.30 atvežamas į kalėjimo ligoninę Lukiškėse ir operuojamas tris valandas. Manau mes subrendome tiesai, o ne melui apie KGB kalinių tariamas savižudybes „langų kabliukais“, – savo feisbuko paskyroje prieš porą dienų rašė A. Anušauskas.
A. Anušauskas taip pat demaskavo R. Vanagaitės pareiškimą, esą A. Ramanauskas „išdavė visus 22 asmenis, kurie jį slėpė, ir prieš pabaigą jis pradėjo girti Sovietų Sąjungą ir žadėjo, kad bendradarbiaus, taip išpirkdamas savo kaltę“.
„Aš jau nekalbėsiu apie tai, jog Ramanauskas neišdavė daugelio savo rėmėjų ir slėpimosi vietų (tai mini dabar dar gyvi liudininkai), bet minėjo tik tas aplinkybes, kuriose nurodytiems žmonėms nieko nebegrėsė. Tai patvirtina 1957 m. liepos 5 d. nutarimas „atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą“: „imdamas domėn, kad aukščiau nurodytų asmenų vykdyti nusikaltimai yra mažareikšmiai ir dabartiniu metu jokios visuomeninės grėsmės nesudaro, (...) piliečiams (išvardinami 22 asmenys – A.A.) baudžiamosios bylos nekelti“, – teigia A. Anušauskas.
Nors R. Vanagaitė dabar sušvelnino toną ir sako tik kėlusi klausimus, istorikui pasirodė kitaip: „Tai skambėjo ne kaip klausimas, o kaip kaltinimas“.
D. Juodžiui šypseną kelią ir R. Vanagaitės teiginiai, esą partizanų vadas prieš mirtį šlovino Sovietų Sąjungą. Rašytoja remiasi teismo protokolu, tačiau istorikui kyla klausimų, kaip tai užrašyta, ar pateikiama visa kalba, ar jos fragmentai. Be to, po protokolu A. Ramanauskas-Vanagas nepasirašė. „Ką nori, tą ir įskaito“, – rašytojos įžvalgas komentavo istorikas.
Beje, 1957 m. teismo protokole galima rasti ir kitų frazių, pavyzdžiui, „Kovojau už Lietuvos nepriklausomybę“. Byloje A. Ramanauskas-Vanagas savo kovą mini kaip šventą dalyką. „Taigi ką norėsiu, tą cituosiu, vienas, visko neperskaitęs, gali ištraukti vieną kontekstinę mintį, kitas – kitą“, – R. Vanagaitę neprofesionalumu kaltina istorikas.
D. Juodis primena, kad tirdamas A. Ramanausko-Vanago bylą, saugumas jo nekaltino holokaustu.
„Tai jeigu saugumas nerado, istorikai, rašydami apie to krašto holokaustą jo pavardės nemini, čia jau kaltinimas niekuo nepagrįstas“, – sakė pašnekovas. Jo teigimu, mesti kaltinimą labai lengva, tačiau įrodymų pritrūkstama. Šiuo atveju jų visai nebuvo pateikta.
R. Vanagaitės pareiškimai iškėlė klausimą, ar KGB bylos patikimos, ar jomis galima remtis. Rašytoja piktinosi, esą tai, kas jose nenaudinga, pateikiama kaip falsifikatas, o kas palanku partizanams – kaip gryniausia tiesa.
„Vieni sako, kad KGB nemelavo, viską žinojo. Kita sako, kad tai falsifikatas. Ir vienas, ir kitas požiūriai klaidingi: aš paimu dokumentą, perskaitau, mano darbas – patikrinti, ar keli šaltiniai apie tai kalba“, – aiškina D. Juodis.
Tirdamas, kaip A. Ramanauskas-Vanagas pakviestas į saugumą, istorikas skaitė jo, taip pat A. Kulikausko bylas, A. Ramanausko-Vanago rašytą atsišaukimą. Visuose šaltiniuose moksleivių išdaiga buvo panašiai aprašyta, taigi, sako istorikas, tuo galima patikėti.
„Bet vienas šaltinis nėra įrodymas. Svarbu, kada, kokiomis aplinkybėmis atsiranda šaltinis, ar tai tardymo protokolas, ar operatyvinis, ar agento. Juk tuo metu žmonės vieni kitus skundė, galbūt norėjo apšmeižti. Istorikas turi turėti kuo daugiau šaltinių, tada bus objektyvu“, – dėstė pašnekovas.
Jis prognozuoja, kad panašių atvejų juodinti partizanus dar bus, mat visada galima byloje perskaityti vieną frazę ir išpūsti burbulą.
„Skaitant buvusio KGB archyvo bylas, kiekvieną dieną galima ištraukti po „sensaciją“. Turbūt kai kurie istorikai taptų populiaresni už Vanagaitę. Jei aš kiekvieną dieną tai, ką perskaičiau, be kritiškumo pradėčiau dėti į internetą, Lietuvoje turėčiau ir draugų, ir priešų, tapčiau įvairių šalių agentu. Tačiau istoriko etika man to neleidžia“, – sako D. Juodis.
D. Juodžio pastebėjimu, Lietuvos visuomenė dirgli ir į panašius atvejus jautriai reaguojama. Ar tai adekvatu, galima diskutuoti, tačiau gerai, kad yra susidomėjimas. Tačiau jis mato ir šios situacijos naudą: visuomenė labiau susidomi savo istorija, pradeda ją nagrinėti. Istorikas žmonėms linki kritinio mąstymo, nesiremti vienu dokumentu ir viena byla, o skaityti daugiau šaltinių. DELFI primena, kad partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona nuteista 8 metams lagerio.
1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. prezidentas jam suteikė dimisijos brigados generolo laipsnį. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais.
DELFI
2017 m. lapkričio 3 d. 05:30 Delfi.lt
Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo verbuojamas KGB, tačiau slaptajai tarnybai, kuri iki 1954 m. vadinta NKVD, informacijos neteikė. Į saugumo akiratį jis pateko po mokinių pokšto, kada šie ant Lenino biusto užkėlė vištą. Reikalavimas sekti mokinius ir buvo priežastis, kodėl A. Ramanauskas-Vanagas, palikęs mokyklą, 1945 m. pasitraukė į mišką ir prisijungė prie rezistencinės kovos.
Tai DELFI atskleidė A. Ramanausko-Vanago bylą skaitęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Darius Juodis. Jis sako, kad jei partizanų bylas skaitytų kaip rašytoja Rūta Vanagaitė, kasdien galėtų pateikti po „sensaciją“.
„Visų dalyvaujančių diskusijoje norėčiau paklausti – kiek jūsų skaitė A. Ramanausko-Vanago baudžiamąją bylą nuo pirmo puslapio iki paskutinio? Lietuvoje, bijau, tokių asmenų neatsirastų. Ją sudaro 20 tomų, viename tome būna ir 100, ir 200 puslapių. Antra, kas perskaitė jo prisiminimus, sekimo bylą, vestą iki suėmimo? Manau, tokių Lietuvoje tikrai nerasime, o specialistų visada atsiranda daugiau“, – kalbėjo D. Juodis.
Kaip DELFI jau rašė, R. Vanagaitė sukėlė skandalą pareiškusi, kad surinko skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes. R. Vanagaitė taip pat pareiškė, kad A. Ramanauskas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, bandydamas nusižudyti.
„Pirmiausia jai šiek tiek trūksta kuklumo, jeigu perskaitai bylos dalį ir įsivaizduoji peržiūrėjęs visą archyvą. Iš istoriko pozicijos žiūrint, tai itin neprofesionalu. Iš atskirų fragmentų padaromas apibendrinimas“, – apie R. Vanagaitės sukeltą triukšmą kalbėjo D. Juodis. Jo tvirtinimu, jei R. Vanagaitė skaitytų visas bylas, o ne konkrečiai vieną, ir iš jos išrinktų reikiamas citatas, daug ką pamatytų.
KGB informacijos neteikė
Istorikas pakomentavo R. Vanagaitės pareiškimą, neva A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas.
„Jei ji paskaitytų kitą bylą, joje būtų užrašyta: „Ramanauskas, agentas Ragelis“, bet po kablelio labai svarbi mintis: „informacijos neteikia“. Žiūrėkime plačiau, kokiomis aplinkybėmis viskas buvo? Jis buvo Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, dėl, dabar galima sakyti, moksleivių pakvailiojimo – vištą užkėlė ant Lenino biusto – incidentas pasiekė saugumo ausis, išsikvietė mokytoją, liepė pasiaiškinti bei pradėjo daryti spaudimą, kad jis mokinius sektų ir pranešinėtų“, – aiškino istorikas.
Toks pat pokalbis su saugumu laukė ir A. Ramanausko-Vanago kolegos – mokytojo Antano Kulikausko. Jie abu, būdami draugai, išsišnekėjo, kad yra verbuojami KGB ir jiems neliko kito kelio kaip 1945 m. pasitraukti į mišką.
„Saugumo spaudimas jiems buvo postūmis išeiti į mišką. Atvirkščiai – jie nedirbo, o pasirinko kovotojo kelią“, – tai, kad A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo KGB agentas, teigė D. Juodis. Dokumentų, kad mokytojai būtų pasirašę bendradarbiausiantys su KGB, niekas iki šiol nerado.
„Galėjo būti žodinis įpareigojimas jiems dirbti“, – svarstė istorikas.
Tai, kad partizano kelią pasirinko saugumui liepus sekti mokinius, A. Ramanauskas-Vanagas paaiškino ir savo atsišaukime.
Kaltino bandžius nusižudyti lango kabliuku
Komentuodamas rašytojos pareiškimus, neva A. Ramanauskas-Vanagas save sužalojo pats, D. Juodis siūlo remtis logika: ar žmogus gali save žaloti, bandyti nusižudyti išsidurdamas akį, sužalodamas lytinius organus. „Be to, koks to tikslas? Tai rodo, kad kažkas kankino, prieš jį panaudoti veiksmai“, – kalbėjo istorikas.
R. Vanagaitės sakomą netiesą demaskavo ir istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas:
„Teko atgaivinti savo žinias apie A. Ramanausko bylą. Dar kartą peržiūrėjau asmens bylą. KGB, pasirodo, labai kruopščiai slėpė jo kankinimo pėdsakus. Po paros nuo sulaikymo KGB vidaus kalėjime surašė jo kameros apžiūros protokolą. Mat ieškota gilių durtinių ir pjautinių žaizdų padarymui tinkamų įrankių. Bet rasti tik kruvini drabužiai ir lango kabliukas. Įrašyta, kad būtent ištiesintas kabliukas tiko tariamai savižudybei“. Asmens apžiūros, daktiloskopinė kortelė užpildyta daugiau kaip po mėnesio, nors paprastai tai buvo daroma prieš kaliniui patenkant į kamerą.
Vienintelis dokumentas, kuris buvo surašytas po sulaikymo, bei pasirašytas plk. Martavičiaus, plk. Raslano, mjr. Dušanskio bei buvo su paties Ramanausko parašu – asmens kratos protokolas. Toliau chronologija, iš kurios matosi, jog yra kokių 3-4 valandų laiko tarpas (atmetus pervežimui iš Kauno į Vilnių reikalingą laiką), iš kurio neliko jokių įrašų. Tik žaizdos, kurių padarymui reikėjo ne vienos valandos.
1956 m. spalio 12 d. 9.30 Ramanauskas sulaikomas. Vežamas į Kauno KGB. Iškratomas. 15.30 aptinkamas KGB vidinio kalėjimo (Vilniuje) kameroje be sąmonės. 16.30 atvežamas į kalėjimo ligoninę Lukiškėse ir operuojamas tris valandas. Manau mes subrendome tiesai, o ne melui apie KGB kalinių tariamas savižudybes „langų kabliukais“, – savo feisbuko paskyroje prieš porą dienų rašė A. Anušauskas.
A. Anušauskas taip pat demaskavo R. Vanagaitės pareiškimą, esą A. Ramanauskas „išdavė visus 22 asmenis, kurie jį slėpė, ir prieš pabaigą jis pradėjo girti Sovietų Sąjungą ir žadėjo, kad bendradarbiaus, taip išpirkdamas savo kaltę“.
„Aš jau nekalbėsiu apie tai, jog Ramanauskas neišdavė daugelio savo rėmėjų ir slėpimosi vietų (tai mini dabar dar gyvi liudininkai), bet minėjo tik tas aplinkybes, kuriose nurodytiems žmonėms nieko nebegrėsė. Tai patvirtina 1957 m. liepos 5 d. nutarimas „atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą“: „imdamas domėn, kad aukščiau nurodytų asmenų vykdyti nusikaltimai yra mažareikšmiai ir dabartiniu metu jokios visuomeninės grėsmės nesudaro, (...) piliečiams (išvardinami 22 asmenys – A.A.) baudžiamosios bylos nekelti“, – teigia A. Anušauskas.
Holokaustu nekaltino net sovietai
Nors R. Vanagaitė dabar sušvelnino toną ir sako tik kėlusi klausimus, istorikui pasirodė kitaip: „Tai skambėjo ne kaip klausimas, o kaip kaltinimas“.
D. Juodžiui šypseną kelią ir R. Vanagaitės teiginiai, esą partizanų vadas prieš mirtį šlovino Sovietų Sąjungą. Rašytoja remiasi teismo protokolu, tačiau istorikui kyla klausimų, kaip tai užrašyta, ar pateikiama visa kalba, ar jos fragmentai. Be to, po protokolu A. Ramanauskas-Vanagas nepasirašė. „Ką nori, tą ir įskaito“, – rašytojos įžvalgas komentavo istorikas.
Beje, 1957 m. teismo protokole galima rasti ir kitų frazių, pavyzdžiui, „Kovojau už Lietuvos nepriklausomybę“. Byloje A. Ramanauskas-Vanagas savo kovą mini kaip šventą dalyką. „Taigi ką norėsiu, tą cituosiu, vienas, visko neperskaitęs, gali ištraukti vieną kontekstinę mintį, kitas – kitą“, – R. Vanagaitę neprofesionalumu kaltina istorikas.
D. Juodis primena, kad tirdamas A. Ramanausko-Vanago bylą, saugumas jo nekaltino holokaustu.
„Tai jeigu saugumas nerado, istorikai, rašydami apie to krašto holokaustą jo pavardės nemini, čia jau kaltinimas niekuo nepagrįstas“, – sakė pašnekovas. Jo teigimu, mesti kaltinimą labai lengva, tačiau įrodymų pritrūkstama. Šiuo atveju jų visai nebuvo pateikta.
Ar galima tikėti KGB bylomis
R. Vanagaitės pareiškimai iškėlė klausimą, ar KGB bylos patikimos, ar jomis galima remtis. Rašytoja piktinosi, esą tai, kas jose nenaudinga, pateikiama kaip falsifikatas, o kas palanku partizanams – kaip gryniausia tiesa.
„Vieni sako, kad KGB nemelavo, viską žinojo. Kita sako, kad tai falsifikatas. Ir vienas, ir kitas požiūriai klaidingi: aš paimu dokumentą, perskaitau, mano darbas – patikrinti, ar keli šaltiniai apie tai kalba“, – aiškina D. Juodis.
Tirdamas, kaip A. Ramanauskas-Vanagas pakviestas į saugumą, istorikas skaitė jo, taip pat A. Kulikausko bylas, A. Ramanausko-Vanago rašytą atsišaukimą. Visuose šaltiniuose moksleivių išdaiga buvo panašiai aprašyta, taigi, sako istorikas, tuo galima patikėti.
„Bet vienas šaltinis nėra įrodymas. Svarbu, kada, kokiomis aplinkybėmis atsiranda šaltinis, ar tai tardymo protokolas, ar operatyvinis, ar agento. Juk tuo metu žmonės vieni kitus skundė, galbūt norėjo apšmeižti. Istorikas turi turėti kuo daugiau šaltinių, tada bus objektyvu“, – dėstė pašnekovas.
Jis prognozuoja, kad panašių atvejų juodinti partizanus dar bus, mat visada galima byloje perskaityti vieną frazę ir išpūsti burbulą.
„Skaitant buvusio KGB archyvo bylas, kiekvieną dieną galima ištraukti po „sensaciją“. Turbūt kai kurie istorikai taptų populiaresni už Vanagaitę. Jei aš kiekvieną dieną tai, ką perskaičiau, be kritiškumo pradėčiau dėti į internetą, Lietuvoje turėčiau ir draugų, ir priešų, tapčiau įvairių šalių agentu. Tačiau istoriko etika man to neleidžia“, – sako D. Juodis.
D. Juodžio pastebėjimu, Lietuvos visuomenė dirgli ir į panašius atvejus jautriai reaguojama. Ar tai adekvatu, galima diskutuoti, tačiau gerai, kad yra susidomėjimas. Tačiau jis mato ir šios situacijos naudą: visuomenė labiau susidomi savo istorija, pradeda ją nagrinėti. Istorikas žmonėms linki kritinio mąstymo, nesiremti vienu dokumentu ir viena byla, o skaityti daugiau šaltinių. DELFI primena, kad partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona nuteista 8 metams lagerio.
1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. prezidentas jam suteikė dimisijos brigados generolo laipsnį. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais.
DELFI
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą