Šiandien labai susimąsčiau, ar man yra brangus Litas, kaip tautinė valiuta.
Taip, sentimentai yra, kaip istorijos apie tarpukario laikotarpį, kai už penkis litus senelis galėjo karvę nusipirkti (gal už dešimt :-), bet dabartinis mano vartojamas litas prikišamai man rodo, kad šiuo metu aš gyvenu kūdžiausios karvės metais, gal todėl mano sentimentai apsigaubia ir dingsta rūke, kaip ta vištelė.
Kodėl aš nepamilau lito, gal todėl, kad stambesnės kupiūros už 100 litų aš gyvai net neesu čiupinėjusi. Pagrindinis pinigas yra dvidešintinė. Paskutiniu metu net nebeturiu piniginės, nes korteles patogiau nešiotis akinių dėkle, ten telpa ir keliatas kupiūrų po 20 litų. Aš, kaip šiuolaikiška pensininkė atsiskaitinėju elektroniniais pinigais, dažnai net neišgryninu...
Pavyzdžiui, vakar gavau pensiją ir per valandą, su pamąstymais, sugebėjau viską įsisavinti prisėdusi prie kompiutero. Mokęsčiai užmokėti, liko 100 litų ir klausimas - išgryninti ar ne?
Ką aš turėčiau mylėti, lietuviškus simbolius ar skaičių santykį su euru, nes mano pensija dar pamažės!
Kas gali išbaidyti žmogų pragyvenusį tiek piniginių reformų. Mano karta irgi turi savus mielus prisiminimus, pvz., kai už rublį daržovių parduotuvėje galėjai apsipirkti visai savaitei, na dar su kokiu 20 kapeikų. Manau tie prisiminimai mane paruoš euro atėjimui. Galop, kad neapgautu su padirbtom kupiūrom, aš ir toliau naudosiu elektroninius pinigus :-)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą