ir vėl, tik pensininkė

Praėjo savaitė, kai atsisveikinau su savo naujuoju darbu. Labai daug įspūdžių, bet po truputį vėl įtraukia miegamasis Vilniaus rajonas, keičiasi ritmas ir iš lėto "nubanguoju". Dabar jau nebesinori skubėti iš namų, nors dar galioja mėnesinis transporto bilietas.

Dėl ko pensininkas eina dirbti? Pirmiausia, tai dėl pinigų, paskui dėl galimybės būti tarp žmonių ir jaustis lygiaverčiu darbo rinkoje... na, bent kurį laiką, o dabartinė valdžia pateikė siurprizą, pensijos perskaičiavimas įmanomas tik atidirbus pilnus metus su 12 tūkstančių metinių pajamų "ant popieriaus". Sunkiai įvykdoma sąlyga, bet visada yra du keliai, galima nuleisti rankas, arba perbalsuoti valdžią, anoji žadėjo perskaičiuoti ir taip, bet sutrukdė krizė. Nežinia, gal ir jie persigalvojo, bet dabar jau galvoju apie vasarą ir mišką, kaip bus taip. 

Išdirbau tik tris mėnesius, pabuvau tarp jaunimo, kuris bandė mane įtikinti, kad prekyba turi būti nuodėminga, bet aš priešinausi, nes vienintėlė nuodėminga profesija minima Biblijoje yra muitininkas, o prekeivius tik išvijo nuo šventoriaus, o ir mano mama visą amžiu dirbo gėlių pardavėja. Mama irgi dirbo būdama pensijoje, bet ji išėjo į ją 5 metais anksčiau...

Su gegužės 1-aja!