nei garbės nei pinigų

Šiandien šeštadienis, sunkiai iškovotas šeštadienis, kaip poilsio diena. Pagaliau išsimiegojusi įsijungiu televizorių ir matau tiesioginę transliaciją iš Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-tųjų metinių paskutinio iškilmingo minėjimo. Prieš kiek laiko, jau po vizito sužinojau, kad Vilniuje lankėsi Gruzijos prezidentas.

Darbas visiškai mane baigia atjungti, nes nebežinau kas lauke darosi, nors ir gyvenu Vilniuje. Sunkus alinantis, bet jau įprastas darbas buvo iki lapkričio 1 dienos, o nuo šio mėnesio įvyko reorganizacija. Nieko blogo nelaukėme, kaip tik, tikėjomės ko nors geresnio, savų, naujų, patogių patalpų. Bet kai žmogus planuoja - Dievas juokiasi...

Patalpos naujos ir gražios, bet prisidėjo didelė grupė naujų žmonių ir suirutė, dėl nesklandaus darbo pirmajame etape. Tikimės kad viskas baigsis gerai, bet nuovargis dėl padidinto krūvio ir tam tikra įtampa dėl pamažėjusio (nes be priedų) atlyginimo pradėjo prasiveržti netikėčiausiomis formomis.

Vakare po darbo užsukau į apsipirkti į gastronomą, o ten dvi paauglės, hormoninių audrų įsiūbuotos smagiai, man už nugaros, eilėje mėtėsi "čipsų" pakeliu. Atsisukau ir paprašau mesti man... Metė. Paskui mečiau aš. Mečiau tolyn, beveik iki pat mėsos skyriaus. Merginos nuėjo pasiimti naujo pakelio, o aš lyg niekur nieko toliau stovėjau eilėje. Išsikroviau...

Paskui vėl pusvalandis kelionės per patį piką namo. Jau tamsu, langas aprasojo ir aš vėl griebiausi savo telefono, kad pafotografuočiau žiburius. O iš ryto pašalo, sužinojau kad amerikiečiai prezidentu išsirinko Obamą.



Tik darbas, valgis ir miegas. Kur tai gali nuvesti? Darbo yra daug ir fiziškai varginančio, valgau irgi daug, todėl apsunkusi nuo maisto ir pervargimo iš karto griūnu miego. Dėl ko visa tai? Nei pinigų, nei sveikatos, nei pasitenkinimo, kažkoks laiko naikinimas pasunkintu būdu. Kaip sako viena mano draugė, su kuria neberandu laiko susitikti - nei garbės, nei pinigų :)