Gyvenimo punktyras

arba vaizdai pro autobuso langą.

Žinau, kad yra įvairios kompensacinės pabėgimo vietos, kaip maistas, alkoholis, gal seksas, visų nežinau, bet man pritiko miegas. Priebėga sapnuose.
Kursuoju - darbas, autobusas, jame jau pradedu snausti, valgis ir miegas. Visas džiaugsmas - vaizdai pro autobuso langą.


Važiuoju labai anksti ir tik dabar galiu pasidžiaugti rytine saule. Pakeliui į namus dažnai užmiegu irgi. Aptikau net vieną ankščiau nepatirtą dalyką. Staigą užmiegu ir atrodo tokiu giliu miegu, o krestelėjus autobusui pamatau, kad pavažiavome tik kokį metrą. Labai migdo popietiniai kamščiai.



Autobuse vis girdisi mano telefoninės kameros čektelėjimai, bet aš nekreipiu dėmesio į aplinkinių reakcijas - vis fotografuoju ir čiaksiu...

citatos į temą

Būti laimingais reikia mokytis

"Buvo Atgimimas, žmonės matė viltį, o paskui vėl nusivylė. Kai vis nusivili, tampa vis sunkiau ko nors tikėtis. Štai ir rinkimais vis labiau žmonės nusivilia, apskritai pradeda nebetikėti partijomis ir politikais."

Valdžios gobšumas vėl verčia emigruoti

"Šalį krečia ekonominė krizė, o aukšti pareigūnai pasyvūs ir abejingi."

Gavau pasiūlymą išvažiuoti ir aš. Dar niekur neišvažiavau ir nežinau ar važiuosiu, bet jau iš anksto suskaudo širdį. Ką prarastų Lietuva, jeigu aš išvažiuočiau? Nieko. Nu, gal prarastų patriotą idealistą. Viską prarasčiau aš. Kalbinę aplinką, greitai randamus artimus žmones, gal net tam tikrą pagrindą po kojom. "Bet juk laikinai, ne visam laikui..." - gundo žaltys :), na tol, kol pagausi migracijos virusą, tada tiesiog nebegalėsi Lietuvoje toliau gyventi, nes nebe pritapsi, ir visur kitur liksi svetimas.

Ir dar, galvoju, o kam palikčiau butą? Pirma mintis buvo - vienam užsieniečiui, kuris bando kurtis Lietuvoje, aš gerai jį pažįstu ir jam patinka mano butas...

artėja Lietuvos laisvės XX - tis

"Lietuva - kaip Islandija Gruzijai" - R.Miliūtė


Kodėl neįstengiame džiaugtis Lietuvos laimėjimais?

"...
Džiaugsmas ir pasitenkinimas kaip dalyvavimo visame, kas darosi mūsų Lietuvoje ir pasaulio lietuvijoje, vaisius – štai tokią paprastą gyvenimo tiesą bandyčiau išrėkti, žengiant artyn Lietuvos laisvės dvidešimtmečio slenksčio. Linkiu, kad bent švenčių metu niekas mums netrukdytų pakelti pusiau pilną taurę šampano už visų mūsų tėvynę!"

E.Aleksandravičius, iš paskaitos, skaitytos 2008 03 11 JAV, Čikagoje, Lemonte) „Akiračiai“










Tarpukario Lietuva
gyvavo 20 metų...

iki 20 metų liko 2 metai...

Šiaulietis gelbėja pasaulį?

Darbe dažnai dirbu su ausinėmis, per kurias klausausi "Žinių radijo" ir kitų stočių. Ir štai praeitą savaitę girdžiu informaciją, kad Šiaulių universiteto fizikas pademonstravo studentams retą vandenilio galimybių bandymą. Ir dabar tai gali būti naujos eros pradžia, kaip pristatė vedėjas, tai gali būti, kaip mažos Ignalinos, kurios gamins energiją kiekvienam namui atskirai, nes jos yra mažos. Plazminei reakcijai pradėti reikia tam tikros rūšies metalų ir elektros energijos, o paskui, ilgainiui nebereikia ir elektros, nes reakcija maitina pati save. Taip aš supratau informaciją iš klausos ir vakare pradėjau ieškoti informacijos internete. Apie tai rašė DELFI ir demonstravo Šiaulių apskrities televizijos įrašą. Kažkaip maniau, kad tai pagrindinė dienos naujiena, mes išgelbėti nuo priklausomybės ir kaimynų energetinės malonės, štai kur išsigelbėjimas. Straipsnį radau sunkiai...

Prie pasaulio energetikos perversmo gali prisidėti ir šiaulietis

Man ne gaila,
galite džiaugtis kartu su manim :),
tegyvuoja Šiauliai!

Pergalės dienos atgarsiai

Kai tą rytą važiavau į darbą, tai mačiau grupę vyrų su spec. drabužiais prie "Žaliojo tilto" skulptūrų, jie kažką valė. Tada nieko blogo ir nepagalvojau, o dieną pasklido žinia, kad skulptūros buvo apipiltos raudonais dažais. Mano darbo vietoje visi šventė pergalės dieną, sveikino vieni kitus. Įbėgęs vairuotojas visus išbučiavo, manę irgi... Mano jausmai buvo sumišę. Vyresnės moterys net norėjo eiti į kažkokį ten organizuojamą paradą Vilniaus gatvėmis. Gal ir praėjo kokia grupė veteranų, tada pagalvojau aš, o pasirodo buvo daug, pagal "Vilniaus diena"Nr.104 2008m. gegužės 10 d., šeštadienis.

Viena jauna mergina išgirdusi apie tepliones įbėgusi, isteriškai paklausė, tai ką, jeigu taip, tai vadinasi Lietuva yra pralaimėjusiųjų pusėje. Manau, kad tekstas buvo skirtas kelioms čia dirbančioms lietuvėms. Bet, dvi iš jų nešioja rusišką ar lenkišką pavardę, taigi, likau viena. Viena Vilniaus centre pralaimėjusi. Tylėjau ir galvojau, nes buvo daug darbo. Paskui sugalvojau, kad Lietuva su nieku nekovojo ir niekam karo neskelbė, kova prasidėjo tik po Pergalės dienos, kai visi suprato, kad esame okupuoti, bet dar nesuprato, kad taip ilgam. Todėl gražiausi Lietuvos vyrai išėjo į miškus ir ten sudėjo galvas, gal dėl to dabar lietuvaitės taip noriai teka už užsieniečių?

O karą mes laimėjome, net jo nepaskelbę, nes atsiėmėme anksčiau prarastas Vilniaus krašto ir Klaipėdos teritorijas, ne visas, bet vis gi. Po ilgo laiko, bet galutinai pagaliau laimėjome ir tapome laisvi. Mūsų pergalės diena yra Kovo 11.

Gegužės 1-oji

Dalyvavau daugelyje demonstracijų ta proga, tame tarpe ir Vilniuje. Tada ta data turėjo daugiau rusišką prasmę, nes buvo daug raudonų vėliavų ir politinių Sąjungos lyderių portretai. Dar būdavo popieriniai gėlių žiedai. Nieko bendro su tikrąja dienos prasme tai neturėjo. Dabar, kai bandoma atgaivinti tikrąją dienos esmę ir gal net dirbtinai suaktyvinti "darbo liaudį", nieko nebesigauna, ar gal - dar nesigauna, dar reikia laiko. Dabar, kaip tik esu "darbo liaudies" gretose.

Darbo kalendorius švenčių dėka padovanojo mums daug laisvadienių. Ir štai, mano bendradarbės siunčia atstovą pas viršininką, kad šis leistų mums dirbti vieną dieną per šventes. Vietoje demonstracijų ir poilsio namuose mes prašomės papildomo darbo. Kodėl? Yra dvi priežastys, tai labai didelis darbo krūvis, kuris prisikaupia per laisvadienius, kuo daugiau dienų, tuo daugiau darbo, todėl visi laisvadieniai apkarsta, ir, žinoma, papildomi pinigai. Kur gi mūsų sąmoningumas, turiu omenyje, eitynes ir reikalavimus. Ir reikalauti būtų ko - tai geresniu darbo sąlygų, tiesiog, paprasčiausio vėdinimo, bet tikros profsąjungos dar tik kuriasi, palauksime. O dabar -

Su šventėmis visus, kurie jaučiasi darbininkais!